Įtempta kova greičiausiai vyks tarp dviejų kandidatų – Vilniaus vicemero Gintauto Palucko ir ūkio ministro Mindaugo Sinkevičiaus. Nors partija pirmą kartą tiesiogiai rinks savo pirmininką, kyla kalbos, kad partijos elitas jau išsirinko savo kandidatą ir partiečius ragina palaikyti G. Palucką.
Apie artėjančius rinkimus ir socialdemokratų užkulisines kovas „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su ūkio ministru, kandidatu į socialdemokratų partijos pirmininko postą Mindaugu Sinkevičiumi.
– Socialdemokratų partijos pirmininko rinkimai jau po poros savaičių. Jūs kartu su Gintautu Palucku sulaukėte didžiausio partijos skyrių palaikymo. Viešojoje erdvėje jūs ir ponas Paluckas taip pat laikomi realiausiais pretendentais į pirmininko postą. Kaip manote, kodėl partijos vairą bičiuliai turėtų patikėti jums, o ne jūsų kolegai?
– Visų pirma kliaujuosi savo patirtimi, nes yra į ką pasižiūrėti. Vadovavau Jonavos skyriui ir rajono savivaldybei, veikiau politiniame gyvenime. Per tuos 6 metus atsitiko taip, kad buvau tiesiogiai išrinktas žmonių – apie 70 proc. žmonių tiesiogiai mane išrinko meru, reiškia, patikėjo manimi, kaip politiku.
Tuo pačiu tarybos sudėtyje dominuoja Socialdemokratų partijos atstovai. Visą laiką akcentuoju, kad negali imtis ir norėti vadovauti didžiulei organizacijai tik tikėdamas, kad sugebėsi. Reikia pavadovauti bent mažai organizacijai, skyriui ir tada sakyti.
Gal bus blogas palyginimas, nes partija nėra kioskas, bet pavadovavau mažam dariniui, kioskui ir tada įrodžiau, kad jis gali būti sėkmingas, o tuo kliaudamasis sakau, kad galiu perteikti gerąją patirtį visos Lietuvos mastu. Mano įrodymas yra žmonių pasitikėjimas balsuojant ir vieno iš partijos vienetų sutvarkymas.
– Jūsų manymu, tai yra jūsų stiprioji pusė ir to pakanka, kad galėtumėte užimti tokį postą?
– Klausimai, ar pakanka, mane lydėjo visą gyvenimą. Kai 23 metų tapau vicemeru, manęs klausė, ar pakanka patirties, kai 26 metų pirmą kartą tapau meru, klausė, ar užteks išminties ir visų kitų gebėjimų. Kai 32 metų tapau ministru – irgi tie patys klausimai.
Ar pakanka ir kada esi pilnai pasiruošęs, niekada nesužinosi. Politinis kelias nueitas nuo 2003 metų – nuoseklus ir su aiškiu įrodymu, kad visuomenė pasitiki bent toje mažoje teritorijoje. Tai leidžia kliautis ir tikėti, kad geruosius pavyzdžius galima atkurti visoje Lietuvoje.
– Partijos elitas – Algirdas Butkevičius, Algirdas Sysas labiau palaiko jūsų konkurentą G. Palucką ir net rekomenduoja jį rinkti. Ar jums tai svarbu?
– Pirmą kartą partijos istorijoje turim tiesioginius rinkimus. Palaikymas, balsas ar A. Butkevičiaus, ar A. Syso, ar dar kažkieno kito yra lygiai toks pats vertingas, kaip ir Marytės iš Skuodo.
Parama yra gerai, bet neapeliuoju ir nemanau, kad šį kartą bus taip, kaip anksčiau įvykdavo, kad partijos elitas susitelks ir sugebės išsirinkti savo kandidatą, jį paremti morališkai ar politiškai ir jis jau taps partijos vadovu.
Manau, kad atsitiks kitaip. Daugiau kliaujuosi parama 19 skyrių, kurie mane iškėlė, kurie manimi patikėjo. Visos žodinės paramos yra gerai, bet aš nesikliauju partijos lyderiu ar VIP elitu.
– Tačiau kai partijos viršūnės palaiko konkretų kandidatą, pačiam kandidatui tai duoda tam tikrą svorį.
– Svoris, galbūt, tampa viršsvoriu. Kartais juokaujame, kad įvairių politikų parama gali būti kvestionuojama. Dabar daug kas ant partinio elito lyderių yra labai pikti ir klausimas, kaip jų parama konvertuojasi – ar į teigiamybę, partiečių rinkėjų palaikymą ar tai atstumia dalį rinkėjų.
Nenoriu būti traktuojamas ir visą laiką sakiau, kad nesu nei Butkevičiaus, nei Petriuko ar Marytės kandidatas. Aš esu kandidatas Mindaugas Sinkevičius. Neturiu pažastyje mane remiančių, mane remia ne vienas partijos skyrius, esu nepriklausomas.
– Jūs sakėt, kad rinkimai yra demokratiški. Suprantu, kad neigiate sąmokslo teorijas, kad aukščiausi lyderiai, partijos senbuviai yra susitarę dėl konkrečios kandidatūros protegavimo, nors ir teigiama, kad rinkimai yra demokratiški ir viskas vyksta skaidriai?
– Mes esame didžiulė organizacija – 20 tūkst. narių, 60 skyrių. Yra palaikančių vieną kandidatą, yra palaikančių kitą. Manau, kad yra palaikančių ir Mantą Varašką, Andrių Palionį. Yra žmonių grupelės, kurios palaiko ir kova vyksta ne tik tarp kandidatų, bet ir juos palaikančių grupių.
Asmeniškai neturiu tikėjimo, kad lems išminčių ar masonų vidinė ložė, kuri susirinks ir sakys, kad demokratija yra gerai, bet mes nuspręsim, kas bus pirmininkas.
– Bet taip buvo visada. Kodėl tai turėtų staiga pasikeisti pasakius, kad rinkimai demokratiški?
– Todėl, kad kiekvienas turi balso teisę. Dabar renkam ne per delegatus, atstovus, o tiesiogiai. Kiekvieno balsas – Butkevičiau, Sinkevičiaus ar Marytės iš Skuodo yra vienodo svorio
– Kaip vertinate A. Butkevičiaus vadovavimą partijai?
– Pirmininkas vadovavo ir tebevadovauja 8 metus. Visko buvo, kažkada džiaugėmės rinkėjų parama reitingų viršūnėse, dabar situacija kardinaliai pasikeitusi ir tenka apgailestauti, kad esam ties 7,7 proc. riba. Greičiausiai dar galim ir pakristi dėl dabar Seime vykstančių peripetijų. Per tą ilgą laiką kelias negali būti vertinamas vienareikšmiškai.
– Jei kalbėtume apie paskutiniuosius Seimo rinkimus, kokios klaidos buvo padarytos? Pavyzdžiui, Sauliaus Skvernelio fenomenas – S. Skvernelis galėjo būti Socialdemokratų partijos sąraše, bet jam nebuvo pasiūlyta atitinkama vieta. Ar tai nebuvo klaida?
– Klaidų buvo daug, tame tarpe ir šita. Kalafioro skandalas, kai politinis elitas sakydavo, kad kainos nepasikeitė, yra tokios pat, o visi žmonės šnekėjo apie kalafiorą, kitas maisto produktų prekes ir važiuodavo į Lenkiją apsipirkti.
Ir „auksinių“ šaukštų skandalas, matyt, turėjo efektą, Darbo kodekso priėmimas, prezidentės veto ir sprendimas atmesti veto. Daug sprendimų prisidėjo, tame tarpe ir tai, ką jūs sakote. Mes kalbinom S. Skvernelį, Virgilijų Alekną prisijungti prie sąrašo. Kalbinantys asmenys neįtikino ar pasiūlė ne tas pozicijas, kurių pageidavo S. Skvernelis ar kiti asmenys ir nepavyko susitarti.
Manau, kad buvo padaryta ir politinių klaidų, ir nesugebėjimo adekvačiai vertinti situaciją ir laiku reaguoti. Kita vertus, reikia pripažinti, kad, matydami save reitinguose, galvojom, kad viskas įvyks natūraliai ir gerai.
Tie reitingai iki paskutinio momento buvo pakankamai neblogi, niekas nerodė tokios situacijos su „valstiečiais“, jie buvo turbūt trečia partija pagal reitingus. Matyt, kad sociologų tyrimai ir rinkėjų nuomonės keičiasi ir paskutinę dieną ar valandą.
– Kaip manote, kas šiuose rinkimuose jums gali pakišti koją?
– Geresni kandidatai. Jei partiečiai iš 5 kandidatų, likusių šioje rinkiminėje kovoje, juos ras, apsispręs dėl jų. Visuomenei yra žinomi akcentai, kurie dedami, norint mane už skverno patempti žemyn.
– Ir tai yra aiški tėvystės protekcija, netgi paskutinis skandalas dėl jūsų ir tėčio medžioklės.
– Žinot, tėtis, visur tik tėtis. Atkreipiau dėmesį į naują madą, kai kurie kolegos kandidatai rašo du esminius savo privalumus: neteistas ir ne medžiotojas. Nežinau, ar apie juos reikia kalbėti, nes čia nerimta. Reikia kalbėti apie politines patirtis ir pasiekimus visuomenėje. Manau, kad jų turiu pakankamai, kad galėčiau pretenduoti į tą poziciją. Tą ir bandau įtikinti.
– Visgi, sutikite, kad medžioklės neprideda skaidrumo jūsų politinei veiklai. Jos gali būti traktuojamos kaip nedeklaruotos dovanos.
– Daug kas gali būti. Galim prieiti prie įvairių absurdų. Visą laiką už savo paslaugas, pramogas susimokėdavau pats ir tikiuosi, kad tai įrodys pradėti tyrimai.
– Nemanote, kad ryšius su verslininkais, su kuriais medžiojate, reiktų deklaruoti?
– Kartais gali atrodyti, kad ryšiai mezgami atvykus į medžioklę. Į medžioklę, matyt, atvyksti užsiimti ta pramoga, o ne megzti ryšių. Ji baigiasi ir važiuoji namo. Didžiąją dalį tų žmonių, su kuriais buvai užsiėmime, net nelabai pažįsti, nebent iš televizijos ekrano, jei jie yra žymesni politikos ar verslo ekrano žmonės.
– Jūsų konkurentas G. Paluckas yra labai populiarus, mokantis save pateikti, turintis partijos viršūnių palaikymą. Tačiau yra ir silpnoji jo vieta – kalbu konkrečiai apie teistumą.
– Teistumo neakcentuočiau kaip pagrindinės silpnybės. Mano ir Gintauto politinė patirtis panaši. Mes panašiais metais įstojom į partiją, pradėjom savo politines karjeras. Jis Vilniuje, aš labiau Jonavoje.
– Žinote, kokioje partijoje jis pradėjo savo politinę karjerą? Nesat girdėjęs, kad konservatorių partijoje?
– Tai man būtų naujiena. Nesu girdėjęs.
– Gal dėl to G. Landsbergis, mano žiniomis, jį palaiko?
– Gali būti. Reikia pasižiūrėti mano ir jo politinį kelią, mano ir jo pasiekimus. Aš savivaldoje pasiekimus galiu įvardinti, Gintautas irgi yra kuo gali pasigirti, bet tiesioginio žmonių pasitikėjimo jis nėra gavęs.
Dabar jis yra gavęs mandatą vadovauti Vilniaus skyriui, tikiuosi, kad jis koncentruosis ir Vilniaus skyrius, kuris yra didžiausias partinis skyrius, taps pavyzdiniu ir parodys, kad ir vilniečiai socdemais pasitiki ir už juos gali balsuoti. Iki šiol to nebūdavo.
– O jums pasakytų, kad jūs pasitikėjimą turite dėl to, kad jūsų tėtis yra labai įtakingas socialdemokratas, pramynęs jums visus takus karjeroje.
– Pasakyti galima daug ką. Ar jūs galvojat, kad tėvas yra toks įtakingas, kad lemia 12 tūkst. jonaviečių balsus? Jei paklausim jonaviečių, manau, kad kai kur, ypatingai Seimo rinkimuose, kur dalyvavo tėvas, sūnus jam labiau prideda politinio svorio, nei atvirkščiai.
– Pone Sinkevičiau, akivaizdu, kad tėvo šešėlio neatsikratysite.
– Neatsikratysiu. Daug kas turi vienokį ar kitokį šešėlį. Mano šeima man yra pati brangiausia. Jei reiktų kada gyvenime rinktis ar darbas, politika, karjera, ar šeima, visą laiką pasirinksiu šeimą. Šeimos – nei mamos, nei tėvo, nei sesers asmenybės man yra nekvestionuojamos.
Šeima man yra svarbiausia vertybė. Šešėlis bus, bet gyvenimas Jonavoje parodė, kad ne tėvas sprendžia ar yra už nugaros. Tie laikai jau praėjo. Man 32 metai, esu suaugęs žmogus, sprendžiantis savo likimą ir savo ateitį.
– Jūsų pagrindinis konkurentas G. Paluckas dabar yra išvykęs į Ameriką ir pirmajame ture net nedalyvaus. Ką apie tai manote?
– Gal tobulinasi, kaip politikas, gal trūksta žinių, įgis dalykų, kurių reikia vadovauti partijai. Nežinau, kokiais tikslais jis yra išvykęs. Matyt, jis pasitiki ir tiki, kad bus antrame ture. Aš neabejoju, kad mes tikrai susitiksime antrame ture. Tebūnie, kaupia patirtį Amerikoje, aš tą patirtį jau sukaupiau Jonavoje. Manau, kad susirungsim.
– Visi pastarieji Seimo rinkimai parodė, kad daugiausia mandatų susišluoja ne partijos, o rinkimų projektai – Viktoro Uspaskich „darbiečiai“, Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija, dabar Ramūno Karbauskio valstiečiai-žalieji. Tai verčia abejoti, ar tradicinės partijos apskritai turi ateitį? Ar socialdemokratai bus pajėgūs atsigauti po nokauto šiuose rinkimuose? Ką jūs darysite?
– Ne tik pajėgūs, bet tą ir padarysim, kito kelio nėra. Partijai 120 metų, istorija tikrai nesibaigs nei šiais metais, nei kitais. Vertybės, kurias atstovaujam, nėra nebereikalingos ar nebeaktualios. Kuo pasibaigdavo partiniai projektai?
Pasibaigdavo anksčiau ar vėliau po vienų Seimo rinkimų. Mūsų partinis kelias eina 27-28 metus nuo nepriklausomybės atkūrimo ir manau, kad jis turi ateitį. Turim nustoti save plakti, atstatyti savo vertybinį veidą, tą galim padaryti per artimiausius du metus ir pasiruošti savivaldos rinkimams. Patirties savivaldos rinkimuose kas jau kas, bet aš tikrai turiu.
Tikrai sugebėsim įtikinti visuomenę ir patys savimi patikėti, nes atėjo toks laikas, kad net ir savimi jau nebetikim, slapstomės ir bijom pasakyti, kad esam socialdemokratai. To nereiktų bijoti, tą padarysim ir tikrai pakilsim.
