Šią būseną savotiškai atliepė ir atmosfera šventinėje Vyriausybės šimtadienio užstalėje, kur koalicijos partneriai „valstiečiai“ ir socialdemokratai apsikeitė atvirais grasinimais tėkšti pareiškimą skyryboms.
Premjeras S.Skvernelis ir jo pirmtakas, kairiesiems tebevadovaujantis A.Butkevičius už akių svaidėsi maždaug tokio turinio viešais pareiškimais: jei jie nebenori, tai galėtų kuo greičiau pasakyti, mes jau žinosime, ką daryti, o dabar nesuprantame, kas vyksta.
Pagrindinė šio ginčo, primenančio įsimylėjusių paauglių konfliktą, priežastis – trintis Seime dėl miškų ūkio reformos.
Tačiau tokie pasignaibymai rimto pavojaus dabartinės koalicijos stabilumui nesukėlė ir bent artimiausiu metu neturėtų sukelti. Tai parodė ir po abipusių grasinimų skirtis įvykęs koalicijos vadovybės posėdis, po kurio buvo paskelbta, jog partneriai lieka kartu, o dėl urėdijų reformos sutars. Kaip sutars ir kas turės nusileisti, žinoma, dar neaišku, tačiau tai ne taip jau ir svarbu.
Svarbiausia – kad „valstiečiai“ ar bent jų dauguma suvokia, jog kitokios valdžios dėlionės jiems ir nereikalingos, ir rizikingos.
Pasuksi dešinėn – konservatoriams turėsi atiduoti ne tik daugiau postų, bet gal net svarų akcijų paketą.
Eisi viduriu, išdidžiai užrietęs mažumos Vyriausybės nosį – vis tiek būsi ant trumpo pavadėlio, kurį laikys ne tik konservatoriai, bet ir Prezidentūra.
Tad lieka tursenti tuo pačiu, labiau kairėn vedančiu taku. Nors jis irgi skendi miglose, o darbų, nuveiktų per jau nukėblintą atstumą, kraitis toli gražu nelenkia prie žemės. Konkretiems šios valdžios darbams suskaičiuoti, regis, net vienos rankos pirštų per daug.
Nuo Naujųjų metų pakėlė pensijas. Bet tai – buvusios valdžios pažadas ir įsipareigojimas, be to, ši pakėlė mažiau, nei žadėjo ana.
Taip, padidino alkoholio akcizus. Tačiau dar neaišku, kaip tai paveiks alkoholio vartojimą, verslą ir biudžetą.
Pamakalavo mokesčius, skubėdami bent iš kur nors surinkti pinigų, reikalingų užkišti skylę, kuri atsivėrė, kai iš biudžeto buvo išmestas ir atidėtas Darbo kodeksas. Kaip jis atrodys, mįslė iki šiol.
Pavalė „Lietuvos geležinkelius“, dar vieną kitą valstybės įmonę. Bet tai labiau švaruolės prezidentės, o ne „valstiečių“ nuopelnas.
Štai maždaug ir visi didieji darbai. Visa kita – arba žingsnis į dilgėles užsimerkus, po to du atgal, arba trypčiojimas vietoje garsiai kalbant, kad tuoj bus nuversti visi žadėti everestai. Tiktai kaip tai bus padaryta, kada?
Vienas ryškiausių blaškymosi pavyzdžių – vadinamoji pašto reforma. Nusprendus, kad reikia panaikinti didžiąją dalį pašto skyrių, kaimo rinkėjai ir Seimo „valstiečiai“ stojo piestu.
Kas bus toliau, neaišku. Užtat savo indėlį į reformą nutarė įnešti pats „valstiečių“ Seimo pirmininkas V.Pranckietis. Mat jis buvo anądien užsukęs į Vandžiogalą, kur jam nušvito, kad pašto skyrius būtų galima perkelti į bibliotekas, parduotuves, o gal į ambulatorijas.
Tie, kurie nepamiršo sovietinės klasikos, turbūt prisimena ir tokias kolchozuose buvusias „trobas-skaityklas“. Bet juokingiausia čia ne tos „trobos-skaityklos“, o pats politinis procesas viršutiniame valdžios aukšte: vienam toptelėjo į galvą tas, antram – kitkas, čia pro šalį ėjo trečias ir pasiūlė dar ką nors.
Tuo metu apie svarbiausias problemas – švietimo, valstybės tarnybos, pensijų reformas, mokesčių politikos – pernelyg aiškiai nepasakyta net svarbiausiuose Vyriausybės dokumentuose.
Nieko tikresnio šią savaitę negalėjo pasakyti ir pats premjeras, kuris pranašavo, jog viską padaryti bus labai sunku, nors čia pat spinduliavo neapsakoma energija.
Tokiu pat ryžtu degė ir R.Karbauskis, paskelbęs, kad „valstiečiai“ ir jų Vyriausybė iš peties imsis kovoti su pagrindine šalies problema – emigracija. Esą visos kitos valdžios, net 2015 metais pasirašius nacionalinį partijų susitarimą dėl šios kovos, nieko gero nenuveikė.
Tad ką nuveiks „valstiečiai“, kad Lietuva neišsivaikščiotų? Ogi pasiūlys naują nacionalinį susitarimą!
Žinoma, taip važiuoti valdžios vežėčiose, matyt, galima gana ilgai ir toli. Nors pagrindinės partijos populiarumas nuo aukščiausių porinkiminių viršūnių smuko maždaug dešimčia punktų, kitos pagrindinės politinės jėgos dar atsilieka itin smarkiai.
O premjero S.Skvernelio kartelė, regis, jau nebeperšokama net nukarūnuotai reitingų karalienei D.Grybauskaitei.
Tiesa, kitoks vaizdas – kai pasižiūri kiek žemiau. Mat ką per 100 dienų nuveikė daugelis išliaupsintųjų Vyriausybės „profesionalų“, yra neįmenama mįslė net patiems tų „profesionalų“ rėmėjams. Tai parodė ir naujausios „Vilmorus“ visuomenės nuomonės apklausos, skelbtos „Lietuvos ryte“, rezultatai.
Maždaug 10 proc. rinkėjų tuos „profesionalus“ vertina palankiai, maždaug tiek pat – nepalankiai, o visi kiti tiesiog nežino, ką apie jų veiklą pasakyti.
Taip vertinami visa virtinė kertinių „valstiečių“ ministrų – Aplinkos, Energetikos, Žemės ūkio, Vidaus reikalų ministerijų vadovai K.Navickas, Ž.Vaičiūnas, B.Markauskas, E.Misiūnas.
Net tokios figūros kaip finansų ministras V.Šapoka ar krašto apsaugos ministras R.Karoblis yra atitinkamai 63 ir 68 proc. nežinomi. Gal po 200 ar 500 dienų kuris nors ir išnirs iš šešėlio?
Kita vertus, minėtos apklausos rezultatai rodo ir piliečių požiūrį į valdžią. Didžiajai jų daliai svarbiausia, kad viršūnėje švytėtų vienas ar keli vadai, o kas jiems už nugaros ir ką realiai daro – bala nematė.
