Pagirtina Lietuvos politikų iniciatyva pradėti atvirai kalbėti apie ES problemas, o gal net krizę, ir pabandyti patiems, nevedant kam nors už rankos, pasvarstyti, koks ES ateities variantas mūsų valstybei naudingiausias.
Žinoma, kitų ES narių fone, kur ginčai dėl unikalaus Europos istorijoje projekto likimo vyksta ne tik konferencijose, bet ir prie balsadėžių, intelektualų pasikalbėjimas Seime kol kas panašus į futbolo komandos pasitarimą, kaip žaisti ateityje nesant priešininko.
Konferencijos Seime rengėjai nusprendė euroskeptikų į ją nekviesti. Spirk į tuščius vartus su bet kuriuo scenarijumi ir visada pataikysi. Tiek to, ačiū ir už tiek.
Kita vertus, ar yra Lietuvoje kokia nors politinė organizacija, savo programoje raginanti išstoti iš ES? Įsivaizduojamas trumpas atsakymas: o ar netektų tokiems diskutuoti ne su politologais, o su Baudžiamuoju kodeksu?
Euroskeptikų Lietuvoje yra, bet vargu ar jie kalbėtų viešai net ES išsivaikščiojus. Tačiau tikrai ne iš baimės ES palaikymas Lietuvoje yra didelis. Lietuvos stojimas į ES ir NATO, apibendrintas sąvoka – į euroatlantines struktūras – buvo epochinės reikšmės įvykis ne tik istoriškai, bet ir individualiai, psichologiškai.
Britų intelektualas A.Giddensas knygoje „Kokia Europos ateitis?“, parašytoje dar prieš „Brexit“, pažymi: „Mes beveik nematėm mitingų, skirtų palaikyti ES. Nepaisant ryškių laimėjimų, ES taip ir neužsitikrino savo gyventojų emocinio palaikymo. ES tapo funkcionalistine verslove, skirta rezultatui pasiekti ir neturinčia nieko bendra su prieraišumu, o juo labiau – aistra.“
Tuo metu Lietuvai ES buvo ir yra entuziastingas grįžimas į Europą, įvairių prasmių siena su Rusija.
Seimo konferencijoje Tautininkų sąjungos atstovas A.Eigirdas prisiminė kažkada klausęs vieno žymaus Lietuvos politiko, kokios sąjungos ateityje Lietuvai reikėtų, ir išgirdęs atsakymą: bet kokios. Pratęsiant mintį: svarbu, kad ne tokios, su kokia neseniai dar buvome.
Lietuvai ES ir NATO yra ir saugumas, ir vertybės, ir nauda, ir emocija, ir amžinai viso gero didžiajam broliui. Nesvarbu, kaip ES reformuosis, skirstysis į grupes ar entuziastingai vėl susiims rankomis, svarbu, kad nebūtų peržengta raudona linija – susit arimas veikti kartu. Ir be sociologinių tyrimų aišku, kad tokia nuostata būdinga daugeliui Lietuvos gyventojų.
Todėl ir žvilgsnis į skelbiamas ES permainas atsargus, o diskusijos vangios. Tegu sau keičiasi, prisitaikysime. Ir vis dėlto garantijos, kad raudona linija nebus peržengta, nėra.
Norisi tikėti, jog didžiųjų valstybių vadovai, moterys ir vyrai yra sveiko proto, mato ribas, kurias pažeisti būtų visiems pražūtinga.
Bet užteko kelerių pastarųjų metų, kad būtų pakirstas bet koks tikėjimas sveiku protu. Pasirodo, labai lengvai galima pažeisti tarptautinę teisę, bendro veikimo taisykles, nesilaikyti įsipareigojimų.
Daug metų laikėme JAV jėga, gebančią atkurti daugiau ar mažiau visiems priimtiną pažeistą pasaulio tvarką, deja, dabar ji pati, jei ir nekolapsuoja, tai labai sparčiai žengia vidaus chaoso link.
Psichologiškai tai daro didesnį neigiamą poveikį ES gyventojams nei „Brexit“.
Santykiai tarp JAV ir ES ne vien ekonominiais klausimais, vaizdžiai tariant, kybo ore. Tačiau anksčiau ar vėliau jie turės nusileisti ant žemės. Kas gali garantuoti, kad nekils lemtingų kibirkščių tarp ES valstybių dėl pasirinkto bendravimo su JAV modelio? Europos Sąjunga be JAV, veikiama Rusijos, ir nebūtinai grasinimais, ilgai neišsilaikys.
Anksčiau nė nemirktelėdami neprognozuojama laikėme Rusiją, tačiau dabar neprognozuojama tampa Europa. Ypač sutrikę atrodome prieš rinkimus. Laimės ar ne euroskeptikai – jau ne mokslinės prognozės, o lažybų objektas.
Europos senbuviams ES yra karvė, duodanti pieną. Užtrūks karvutė, jos atsisakys. Raudonų linijų lyg nebūta. Todėl svarstyti ES ateitį ir kas Lietuvai geriau, nėra tik intelektualinis sportas.
Seimo diskusijoje, be bendrų frazių (ES daug pasiekė, bet yra ir problemų), išgirdau kelis, manau, ir ateities svarstymuose pasikartosiančius Lietuvai naudingus variantus.
Vienas jų – nepersistengti, paremontuoti ES mašiną ir riedėti toliau, prie vairo tvirtai sodinant ES valstybių Vadovų Tarybą. Tikrai atsargus, tikrai lietuviškas siūlymas.
Kitas variantas – šlietis prie Vokietijos, kuri yra ir bus ES lyderė. Tik nežinia, kaip bus, jei A.Merkel pasitrauks.
Trečias – laikytis tvirtai strategiškai įsitvėrus JAV, kad ir kas ten vyktų. Nemanau, kad Lietuvos gyventojams tokia vizija – naujiena.
Visi variantai tikėtini, tačiau man patiko politologo V.Laučiaus pastaba: kodėl mes pradedame svarstyti penkis scenarijus tarsi nebeginčijamą duotybę, jeigu gali atsirasti koks nors šeštas?
Politologo nuomone, svarbiausia yra ne scenarijai, o kokie yra ES tikslai ir prioritetai. Pagaliau, ko pati Lietuva siekia?
Papildyčiau: kokie yra Lietuvos nacionaliniai interesai; kas mes patys esame ir kuo, be saugumo motyvo, mums reikšminga reformuota ES?
