Henytė pripažino, jog suklydo pasislėpęs Bulgarijoje, o ne Afrikoje

[[ge:lrytas:lrytas:363848]]

Prie veiklos įpratusiam H.Daktarui labai nuobodu dienas leisti kalėjimo vienutėje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Prie veiklos įpratusiam H.Daktarui labai nuobodu dienas leisti kalėjimo vienutėje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Prie veiklos įpratusiam H.Daktarui labai nuobodu dienas leisti kalėjimo vienutėje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Prie veiklos įpratusiam H.Daktarui labai nuobodu dienas leisti kalėjimo vienutėje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Anksčiau baimę visoje Lietuvoje kėlęs H.Daktaras dabar Lukiškių kalėjime kovoja dėl klijų, razinų ar rašiklių.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Anksčiau baimę visoje Lietuvoje kėlęs H.Daktaras dabar Lukiškių kalėjime kovoja dėl klijų, razinų ar rašiklių.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
H.Daktaras labiausiai laukia pasimatymų su žmona Ramute. Sutuoktiniai susitinka ne tik kalėjime, bet ir teismuose.
H.Daktaras labiausiai laukia pasimatymų su žmona Ramute. Sutuoktiniai susitinka ne tik kalėjime, bet ir teismuose.
H.Daktaras prisipažino, kad sučiuptas Bulgarijoje jis suvaidino nualpusį.
H.Daktaras prisipažino, kad sučiuptas Bulgarijoje jis suvaidino nualpusį.
Kauno rajone esantis vadinamasis H.Daktaro dvaras daug metų areštuotas.
Kauno rajone esantis vadinamasis H.Daktaro dvaras daug metų areštuotas.
Prie veiklos įpratusiam H.Daktarui labai nuobodu dienas leisti kalėjimo vienutėje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Prie veiklos įpratusiam H.Daktarui labai nuobodu dienas leisti kalėjimo vienutėje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Prie veiklos įpratusiam H.Daktarui labai nuobodu dienas leisti kalėjimo vienutėje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Prie veiklos įpratusiam H.Daktarui labai nuobodu dienas leisti kalėjimo vienutėje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Milda Kuizinaitė („Lietuvos rytas“)

Mar 26, 2017, 3:02 PM, atnaujinta Apr 7, 2017, 4:23 AM

Ilgus metus laisvėje ne tik nusikaltimais, bet ir savo pavarde baimę kėlęs garsiausias Kauno nusikaltėlis Henrikas Daktaras, pravarde Henytė, nenurimsta ir už grotų – skundžia ir melžia valstybę.

„Lietuvos ryto“ žurnalistės aplankytas nusikaltėlių šulas žėrė vieną po kito priekaištus dėl įkalinimo sąlygų, dėl trumpų pasimatymų ir vis puoselėjo viltį išeiti į laisvę.

Apie tai galite paskaityti pirmoje rašinio dalyje.

Kalbai pasisukus apie jo sulaikymą Bulgarijoje, Henytė su šypsena pasakojo, kaip jam pavyko pasprukti į šią šalį.

– Prieš keletą metų buvote pasprukęs į Bulgariją. Kokie buvo jūsų planai?

– Tuo metu, kai pajutau teisėsaugos spaudimą, pamaniau, kad valstybė nori mane išvaryti iš Lietuvos.

Kai į mano namą pradėjo šaudyti, mėtyti granatas, o „Aras“ apsupo visą kiemą, aš visus pergudravau – perlipau per tvorą, per krūmus ir išvažiavau į Bulgariją.

Prie jūros, gražu, viskas pigu. Nemažai žmonių ten supranta rusiškai.

– Pasigaminote asmens dokumentus, pakeitėte išvaizdą. Ar sunku buvo slapstytis?

– Kad aš smarkiai ir nesislapsčiau. Į pagrindinius paplūdimius neidavau, valgydavau netoli namų esančiose kavinėse.

Žemė ten pigi, nusižiūrėjau sklypą.

Maniau, pasistatysiu porą nedidelių namelių, vieną parduosiu ir atsipirks visos išlaidos.

Aš nepagalvojau, kad Lietuvos pareigūnai manęs taip aktyviai ieško. Tikėjausi, kad po kurio laiko mane visi pamirš. Jei būčiau žinojęs, kad manęs taip rimtai ieško, būčiau išvažiavęs į Afriką ar į kokią kitą tolimą šalį.

Toje pačioje Bulgarijoje galėjau įlįsti į kokią vilą prie jūros ir niekur nevaikščioti.

Bet tada gyvenau atsipalaidavęs, visur važinėjau.

Kai aplankydavo šeima, važiuodavome į miestą, tik gatvėmis kartu nevaikščiodavome, aš pasėdėdavau automobilyje.

– Kaip sekėsi bendrauti su vietos gyventojais, jiems nesukėlėte jokių įtarimų?

– Vilos, kurią išsinuomojau, savininkas buvo rusas, jo žmona taip pat mokėjo rusiškai. Bendraudavome, kalbėdavomės, pamažu pramokau ir bulgarų kalbos, nors jos specialiai nesimokiau.

Už pusantro tūkstančio eurų nusipirkau dvivietį „Volkswagen“ automobilį bulgariškais numeriais.

Aš labai greitai įdegu saulėje, todėl pasidariau tamsus, užsiauginau barzdą, vilkėdavau marškinėlius su bulgariškais užrašais, niekada nenusiimdavau kepurės – atrodydavau kaip tikras bulgaras.

Tik kartais sustojus pakelėje nusipirkti arbūzų pritrūkdavo bulgariškų žodžių. Tada vietiniai nustebdavo: „Atrodai kaip bulgaras, o, pasirodo, rusas.“

Bulgarai šiaip jau panašūs į lietuvius – visi tik ir žiūri, kaip naudos išpešti, ką nors apgauti.

Kiek buvau užėjęs į svečius, nė vienas nepavaišino nei kava, nei arbata.

Tuo metu Bulgarijoje kaip tik prasidėjo privatizavimas. Mačiau vyrus, kurie tarėsi, kaip privatizuoti turtą: sportiški, su stambiomis grandinėmis. Iš karto pažindavau savus. Aš ten būčiau pritapęs.

– Vienas? Juk sakėte, kad jūs šeimos žmogus.

– Ketinau per kurį laiką pritraukti čia visą šeimą. Vieną namą būtume pardavę, kitame galėjome įsikurti patys.

Čia būtų galėję persikelti ir vaikai. Aš juk nuoširdus, dėmesingas, visiems būčiau po namelį pastatęs. Ten tokia graži gamta, kalnai, o kiek paukščių! Aš – gamtos mylėtojas, esu lankęs T.Ivanausko gamtininkų būrelį, tai vis stebėdavau paukščius.

Bet esu lietuvis ir patriotas. Kas vakarą, kai leisdavosi saulė, taip užsinorėdavau namo, kad, atrodo, pėsčias būčiau parėjęs. Vienam būti blogai.

– Kaip policija jus surado?

– Mano sūnus padarė klaidą. Pareigūnai jo automobilyje paslėpė sekimo įrangą ir visą laiką važiavo iš paskos. Atvažiavęs į Varną, jis paliko automobilį, persėdo į kitą, bet pareigūnai toliau sekė iš paskos.

Aš gyvenau 30 kilometrų nuo Varnos. Įvažiavęs į sodininkų bendriją, kur buvau įsikūręs, sūnus ne ten pataikė ir įsuko į aklagatvį. Tada jis pamatė, kad iš paskos važiuoja policija, bet nieko neįtarė.

Policijos automobilis kažkur sustojo, o sūnus atėjo pas mane. Susėdome balkone, atsikimšome butelį vyno.

Žvilgtelėjau žemyn iš balkono ir pastebėjau niekada nematytą žmogų, nes tame kaime visus pažinojau.

Jis buvo iki pusės išsirengęs, su tatuiruote, kažkoks sutrikęs. Iš karto supratau, kad policininkas. Žvilgtelėjome vienas į kitą, bet jis ėjo ir praėjo.

Pasijutau nejaukiai, bet greitai jį pamiršau.

Dar išgėrę su sūnumi susėdome į automobilį ir kartu su dviem bulgarais nuvažiavome ant kalno pavalgyti avienos šašlykų.

Bulgarai pavaišino namine degtine, susėdome ant skardžio ir laukėme patiekalų.

Staiga prie durų vaikščiojusi padavėja kažką pradėjo rėkauti savo kalba.

Atsisukau ir pamačiau keturis ginkluotus specialiųjų pajėgų pareigūnus.

Vienas paskui kitą jie ėjo link manęs, pamaniau – nušaus.

Man rankas užlaužė už nugaros, uždėjo antrankius ir paklausė pavardės. Atsakiau: „Šimkus Kęstutis.“

Vienas nubėgo į automobilį, patikrino kompiuteryje ir grįžęs pareiškė: „Jei meluoji, užmušiu.“ Dar kartą patikrino, riktelėjo: „Meluoji!“ ir pradėjo mane smaugti.

Dar kartą pasakiau, kad esu Kęstutis Šimkus. Kai ėmė dar labiau smaugti, prisiminiau mokyklos laikų triuką – sulaikiau kvėpavimą ir pradėjau mėlynuoti. Pamatę, kad pamėlau, jie išsigando ir pradėjo daryti dirbtinį kvėpavimą.

Aš vis tiek nekvėpavau. Tada atrakino antrankius, ištraukė lauk iš mašinos, ant veido pylė vandenį.

Aš viską viena akimi sekiau ir galvojau, kaip pabėgti. Bet iš visų pusių buvau apsuptas vyrų su automatais. Supratau, kad neturiu jokių šansų.

Tada jie iškvietė greitąją pagalbą, įkėlė į medikų automobilį, prijungė lašelinę, o aš vaidinau toliau.

Ligoninėje širdies kardiogramą padarę medikai pasakė tik vieną žodį: „Artistas.“

Nepavyko tai nepavyko, buvau nuvežtas į areštinę.

– Ne kartą esate minėjęs, kad Bulgarijos kalėjime buvo geriau nei Lietuvos.

– Tikrai geriau. Kai mane sulaikė, visi laikraščiai parašė, kad pagavo garsų mafijos vadeivą, todėl už grotų tapau tikra žvaigžde.

Visi sveikinosi ir vadino Kostia, siūlė drabužių, kišo telefoną, kad galėčiau paskambinti saviškiams.

Ten kur kas daugiau laisvės ir maistas daug geresnis – kas rytą gaudavome karštų bandelių, pieno, ananasų, melionų, pietums – plovo. Ten – ne kalėjimo, o laisvės maistas.

Tik viskas labai nešvaru, pilna žiurkių. Kai vesdavo į kiemą pasivaikščioti, prašydavau trumpam palikti atidarytas kameros duris, kad žiurkės išbėgiotų. Jų ten niekas nenaikina.

Kai parvežė į Lietuvą, ketverius metus prasėdėjau rūsyje, kur paprastai uždaromi prasižengę kaliniai.

Toks buvo Policijos departamento sprendimas.

Kai paprašiau, kad perkeltų kitur, jie man pasiūlė prisipažinti, ko nesu padaręs. Sakė: „Pripažink septynias žmogžudystes, po to – dar dvi, tada mes tau padėsime – gausi 20 metų, o jei neprisipažinsi, sėdėsi iki gyvos galvos.“

Geriau aš sėdėsiu iki gyvos galvos, bet mano sąžinė bus švari. Geriau mirsiu čia, negu išeisiu į laisvę kaip ožys, išdavęs kitus.

Nors Henytė supranta, kad vilčių išeiti į laisvę mažai, o bendražygių beveik neliko, jausmas, jog jam paklūsta visi, regis, niekur nedingo.

„Laikykis, jei prireiks kokios pagalbos, kreipkis“, – tvirtai spausdamas ranką „Lietuvos ryto“ fotografui Ramūnui Danisevičiui atsisveikino buvęs nusikaltėlių šulas.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.