„Įsivaizduokite, kiek yra palaidotų vadinamųjų sovietinių, tarybinių karių, kiek tokių kapinių. Vokiečių skaičius ne ką mažesnis. Kitaip sakant, tūkstančiai žmonių yra žuvę ir palaidoti, bet paskui jų kryžiai buvo nugriauti.
Tai yra tokia rimta problema, nes Pirmojo pasaulinio karo metais žuvę vokiečiai sulaidoti, šalia palaidoti ir rusų kariai, be to, užrašydavo apie juos, ką žinojo. O dėl Antrojo pasaulinio karo vokiečių... Aišku, palaidodavo, bet kariuomenė traukėsi labai greitai ir tai – bėda“, – kalbėjo V.Rakutis.
Žmonių pasakojimai tikrinami ne visada
Kaip šeštadienį rašė portalas lrytas.lt, vietiniai gyventojai pasakojo, kad keletas metrų nuo vokiečių karininko buvo palaidotas ir rusų kareivis, tačiau pastarasis vėliau buvo iškastas ir perlaidotas kapinėse, o štai vokiečio amžinojo poilsio vieta tapo žemės lopinėlis prie traukinio bėgių.
„Tai rodo nežmonišką požiūrį. Aišku, visą laiką galima sakyti, kad vokiečiai tokio elgesio nusipelnė, bet aš manyčiau, kad tai neteisinga. Tie žmonės, kurie dalyvavo karuose, ne visi, kaip juos vadina, buvo hitlerininkai. Tai normalūs vokiečiai, kurie buvo sumobilizuoti į kariuomenę ir kariavo. Ir Pirmasis, ir Antrasis karai buvo panašūs. Jų nelaidoti – nežmoniškas elgesys“, – teigė istorikas.
Paklaustas, ar dažnai tikrinami tokie jau legendomis spėję tapti pasakojimai, V.Rakutis atsakė, kad kartais jų pasiklausoma. Jei kas nors imasi iniciatyvos ir atsakomybės, jie patikrinami. Tačiau atsakingos įstaigos paprastai sureaguoja jau tada, kai kas nors randama, nes žmonių pasakojimai dažnai gali būti neteisingi.
„Įstaigos neturi pulti kiekvieno atvejo tikrinti, bet jeigu jau yra tokių patikimesnių žinių, tada gaunami leidimai ir vykdomi archeologiniai kasinėjimai. Juk negalime bet ko kasti, juolab kad žemė neaišku kam priklauso, reikia žemės savininkų sutikimo. Tai – archeologinių tyrimų metodika“, – pasakojo V.Rakutis.
Lietuva radiniais neišsiskiria
Pasak karo istoriko, Lietuvoje randama įvairių Antrąjį pasaulinį karą menančių radinių: tiek ginklų, asmeninių daiktų, tiek palaikų.
„Ypač ten, per vidurį Lietuvos, kur 1944 metų vasarą buvo susiformavusi gynybinė linija ir kur tris mėnesius stovėjo frontas. Ten buvo ir sprogmenų, ir visokių kitokių dalykų. Išminuotojai žinojo visas vietoves, kurie radiniai buvo – visos pažymėtos geltonais ženklais. Daugiausia yra netoli Kaliningrado sienos“, – pasakojo V.Rakutis.
Jis teigė, kad radinių gausa ir rūšimi Lietuva nuo kitų valstybių ne itin skiriasi. Karo istorikas pasakojo, kad ir Lenkijoje, ir Latvijoje radinių gausu. Tiesa, Latvijoje jų daugiau iš Pirmojo pasaulinio karo laikų.
„O Lietuvoje yra daugiau 1944-ųjų palikimo. Pavyzdžiui, Klaipėdoje, kur buvo daugiau aukų, miestas buvo subombarduotas ir sugriautas.
Tai nėra ypač unikalu, baisus tas karas buvo, labai daug gilių žaizdų paliko. Dar daug yra visokių negerų paslapčių. Taip jau yra“, – kalbėjo V.Rakutis.
