Tikrintojai, vadovaujami Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Arūno Meškos, dirbo su akiniais, kurie nepraleidžia juodos spalvos, todėl pamatė tik pilkšvus žemesniųjų kolegų broko atspalvius.
Lapkričio pabaigoje mažylis verkdamas su gumbu galvoje pasiskundžia darželio auklėtojai „Gedas mane muša“, tačiau jis net neapklausiamas, neatliekamas tyrimo eksperimentas daugiabučio laiptinėje, kurio metu būtų galima patikrinti recidyvisto Gedimino Kontenio versiją, nepatikrinami parodymai galimo nusikaltimo vietoje, berniukui neskiriama psichologinė ekspertizė.
Pasikliauta tik narkomanų G.Kontenio ir jo sugyventinės, berniuko motinos Monikos Kaziukaitytės žodžiais, kad berniukas pats užsigavo nukritęs nuo laiptų ir abstrakčiomis ekspertų išvadomis, kurios nei paneigė, nei patvirtino smurto.
Byla nutraukta žaibiškai, nors buvusiam G.Kontenio klasiokui, Kėdainių policijos tyrėjui Aurimui Mickevičiui darželio auklėtoja Ilona Rusilienė ir M.Kaziukaitytės močiutė Jadvyga Ančerevičienė per apklausas tiesiai į aks išsako nuogąstavimus, jog iš kalėjimo išėjęs G.Kontenis gali daužyti ne tik vaiką, bet ir jo motiną.
Šie parodymai, pasak moterų, net neįrašomi į apklausos protokolą, tyrėjui nerūpestingai mestelėjus: „Čia ne ta byla, ne apie motiną kalbame“.
Matome iki žmogžudystės nusidriekusią kraupią abejingumo grandinę. Panevėžio teisėjas Algirdas Gaputis, nepaisant didelio kvaišalų kiekio ir akivaizdžių įrodymų, narkotikų prekeivių gaujos nariui G.Konteniui skiria vos trejus metus belangės. 2015 metais jam grįžus į laisvę ir vėl nusikaltus – žiauriai sumušus buvusią draugę, rovus jai plaukus, tyčia suniokojus aštuonias mašinas, šįsyk recidyvistą pamalonina Kėdainių teisėja Aurelija Ozolinia – recidyvistui pakaks lygtinės bausmės, nors teistumas už narkotikus dar nėra išnykęs.
Užuot kruopščiai tikrinusi G.Kontenį, Probacijos tarnyba miega, kaip ir Kėdainių vaiko teisių apsaugos specialistai, praėjusių metų lapkričio pabaigoje sulaukę žinių, kad jis smurtauja prieš savo sugyventinės sūnų. Jie nesugebėjo išsiaiškinti, kad berniukui pernelyg pavojinga augti su narkomanais ir laiku ištraukti jį iš grėsmingos aplinkos.
Nutraukę mažylio sumušimo bylą, Kėdainių pareigūnai atidavė jį žmogžudžiui į rankas, nors puikiai žinojo apie jo keliamą pavojų ir ankstesnius nusikaltimus. Smurtautojas liko laisvėje, net nepabandžius rinkti vaiko sužalojimo įrodymų.
Tąsyk prigriebus G.Kontenį, jam iki teismo būtų uždrausta gyventi su draugės vaiku ir prie jo artintis. Byla nesudėtinga, todėl ji greitai pasiektų teismą, o keturmečio skriaudikas keliautų į kalėjimą, nes pažeidė lygtinio teistumo sąlygas. G.Konteniui būtų reikėję atpilti kokius 3-4 metus, įskaitant neatliktą bausmę už draugės sudaužymą.
Todėl aukštųjų prokurorų aiškinimai, jog jų kolegų iš Kėdainių nerūpestingumas įtakos vaiko mirčiai neturėjo, primena apgailėtinas pastangas nešvariame vandenyje išskalbti purve išvoliotą mundurą.
Panašūs dalykai vyksta visoje šalyje – susitepę, abejingi, tingūs pareigūnai ir valstybės tarnautojai stebuklingu būdu ne tik išvengia teistumo, bet ir toliau eina pareigas. Jų iš postų neišverčia net ir pačios skaudžiausios tragedijos.
Didžiausių kvailių vietoje lieka tie, kurie dar turi jėgų šaukti apie sąžinę ir neteisybę.
