Humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Algimantas Kasparavičius teigė, kad tai ne vienintelis svarbus dokumentas, kurio trūko dėliojant Lietuvos istorijos paveikslą, tad ateityje gali būti ne mažiau intriguojančių atradimų.
– Ar jus nustebino žinia apie Vasario 16-osios Akto suradimą?
– Visuomet laikiausi nuomonės, kad buvo dvi strateginės Vasario 16-osios Akto paieškų kryptys: Maskva ir Berlynas. Pačiame Akte aiškiai parašyta, kad jis adresuojamas Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybėms. Buvo duomenų, kad 1918 metų vasario 16 dienos pavakarę, apie 17 valandą, daktaras Jurgis Šaulys traukiniu išvyko iš Vilniaus į Kauną ir išvežė vieną iš Vasario 16-osios Akto originalų, kaip dabar paaiškėjo, originalą lietuvių ir vokiečių kalbomis, vokiečių okupacinei administracijai, kuri rezidavo Kaune. Administracija šį dokumentą jau kitą rytą išsiuntė į Berlyną, tad taip dokumentas pateko į vadinamąjį Vokietijos diplomatinį archyvą.
Čia labai sėkmingai ir lengvai šį dokumentą ir aptiko profesorius L.Mažylis. Puiku, kad Vytauto Didžiojo universitetas ir dekanas profesorius Šarūnas Liekis parodė iniciatyvą ir kitaip nei kitos aukštosios mokyklos ar institucijos realiai ėmėsi šio dokumento paieškų. Dabar jau aišku, kad nereikėjo įdėti daug energijos ir lėšų, pakako komandiruoti vieną profesorių į archyvą ir jau pirmą dieną Aktas buvo rastas.
Tai buvo valstybės pareiga, ne kartą esu sakęs, kad Vyriausybė turėjo skirti lėšų vienai ir kitai institucijai, kad būtų atliktos tikslingos Akto paieškos Vokietijoje ir Rusijoje. To niekada nebuvo padaryta, o iš aukščiausių sluoksnių buvo pasiųsta žinia, jog tai privatus istorikų reikalas.
– Ką žinome apie kitus Vasario 16-osios Akto originalus?
– Žinome, kad lygiai taip pat kaip ir originalas lietuvių ir vokiečių kalba, kuris buvo perduotas Vokietijos administracijai, toks pat dokumentas rusų kalba buvo perduotas tuometei Rusijos vyriausybei. Skelbiant vasario 16 dienos aktą Lietuva de jure priklausė Rusijos imperijos jurisdikcijai. Dažnai Lietuvoje truputį painiojamės manydami, kad Vasario 16-osios Aktas buvo skirtas patiems lietuviams, mūsų visuomenei pradžiuginti. Nieko panašaus.
Tai buvo juridinis dokumentas, lietuvių politinė valia, išreikšta juridine forma. Tai buvo skirta užsienio valstybėms, o pirmiausia toms, nuo kurių ir priklausė Lietuvos likimas: de jure – nuo to metu jau griūvančios Rusijos imperijos, o de facto – nuo kaizerinės Vokietijos, kuri tuo metu buvo realiai okupavusi Lietuvą, o paskui ir kitoms Europos bei pasaulio valstybėms, kad jos Lietuvą pripažintų kaip tarptautinių santykių subjektą.
– Po žinios apie akto radimą daugelis buvo nustebę, kad beveik šimtmetį dingusiu laikytas dokumentas taip lengvai rastas...
– Vasario 16-osios Aktas tikrai nebuvo ieškomas šimtą metų. Bent iki 1940-ųjų jis tikrai nebuvo ieškomas, nes Respublikos Prezidento kanceliarijoje Kaune vienas lietuviškų originalų, atrodo, buvo likęs ir tuo metu Lietuva juo disponavo.
Taip pat turime nepamiršti, kad Vasario 16-oji, kaip pagrindinė valstybinė šventė, imta suvokti tik nuo trečiojo dešimtmečio, 1926 metų gruodžio 17-osios perversmo. Nuo 1920 metų Steigiamojo Seimo sušaukimo iki 1926-ųjų pabaigos, kol Lietuvoje egzistavo parlamentinės demokratijos Vyriausybės tradicija, pagrindine švente laikyta gegužės 15-oji – Steigiamojo Seimo sušaukimo ir respublikos paskelbimo diena. Vasario 16-oji tuo metu buvo tam tikrame lietuvių emociniame ir kultūriniame istorinės atminties šešėlyje.
Po gruodžio 17-osios perversmo, kai Seimas buvo labai greitai išvaikytas, valdžia formavosi autoritariniais principais, prezidento Antano Smetonos ir profesoriaus Augustino Voldemaro Vyriausybė pradėjo galvoti, kaip neparlamentiniais pagrindais dirbančiai Vyriausybei, nešaukiančiai Seimo, paminėti tą gegužės 15 dieną. Vyriausybė buvo patekusi į tam tikrą juridinę ir politinę koliziją dėl savo šventės ir buvo prisimintas Vasario 16-osios aktas.
Apie 1927–1928 metus buvo priimtas sprendimas, kad šventes reikia sukeisti vietomis: Gegužės 15-oji tapo antra švente valstybėje, o į pirmąją vietą iškelta Vasario 16-oji. Tai buvo logiška ir natūralu, nors tai padarė autoritarinė valdžia, nes Lietuvos valstybingumas imtas skaičiuoti nuo 1918 metų vasario 16-osios, o ne nuo 1920 metų gegužės 15-osios.
– Kaip atrodo tokių dokumentų paieškos archyvuose? Kuo tai ypatingas procesas?
– Tai labai sudėtinga, o kita vertus, gana paprasta. Šiam darbui reikia tam tikro išmanymo, pasirengimo ir profesinių įgūdžių, specifinių žinių. Darbas tiek Lietuvos, tiek užsienio archyvuose reikalingas itin didelės kantrybės. Daugelyje archyvų yra ne tik popieriniai dokumentai, bet ir mikrofilmai ar kitokia skaitmeninė informacija.
Ieškant vienokios ar kitokios informacijos tenka peržiūrėti dešimtis tūkstančių istorinių bylų ir versti jų tekstus. Taip akys pavargsta iki raudonumo, o jei ar tenka skaityti rankraščius, kyla naujų iššūkių, nes ne visuomet tai padaryti labai paprasta: žmonių rašysena gali būti labai įvairi, reikia tam tikrų įgūdžių. Svarbiausias dalykas – suprasti, ką pavyko rasti, ir perskaityti adekvačiai tam istoriniam laikotarpiui. Kai XXI amžiaus pradžios žmogus skaito tam tikrus istorinius XX amžiaus tekstus, kad suvoktų tų sakinių loginę, semantinę, politinę prasmę, reikia turėti tam tikrų įgūdžių ir patirties. Šiam darbui reikia tam tikro pašaukimo: žmogus gali labai ilgai darbuotis archyve ir jo darbo rezultatai tebus minimalūs, jis analizuos istorinius duomenis, bet daug ko gali nepastebėti.
Kad būtų analizuojama tam tikra praeities istorijos atkarpa, reikia specifinių žinių. Turime suprasti, kad istorija pati nekalba, istorija kalba per istorikų darbus ir istorikų lūpomis.
– Ar užsienio archyvai noriai įsileidžia kitų šalių istorikus?
– Didelių problemų nei Europoje, nei Rusijoje nekyla. Visi archyvai turi savo nusistovėjusią tvarką ir tradicijas. Kalbant apie Lietuvos archyvus, mokslinių institucijų finansinė būklė yra apverktina įvairiomis prasmėmis. Bet kokiam istoriniam tyrimui reikia lėšų.
Jei Vyriausybė jų neskiria ir mano, kad istorija yra tik tam tikras emocinis elementas minint tam tikras šventes, tokiu atveju turima tokia šiek tiek paviršutiniška istorija, o valstybės, kurios į tyrimus investuoja, – Vokietija, Prancūzija, Rusija – turi ir puikius istorinius rezultatus, išlavintą ir visapusišką visuomenės istorinę atmintį.
– Kaip manote, kokių panašios svarbos dokumentų paieškas reikėtų organizuoti?
– Kalbant apie atradimus, reikia pasakyti, kad Lietuva neturi beveik jokių istorinių šaltinių iš savo senojo valstybingumo aušros. Istorijos šaltinių iš XIII amžiaus pirmosios pusės turime vos kelis. Kalbant apie XIII amžiaus pabaigą, istorikai ir archeologai kelia versiją, kad kunigaikštis Mindaugas, vėliau tapęs karaliumi, valstybės nesukūrė tuščioje vietoje. Mums reikėtų labai gerai patikrinti Vatikano bei Prancūzijos archyvus ir pabandyti paieškoti sąsajų, susijusių su ankstyvuoju Lietuvos valstybingumu.
1915–1917 metai archyvine prasme dar gali pateikti daugiau staigmenų. Esama labai daug šaltinių Rusijos ir Vokietijos archyvuose, kurie galėtų daug papasakoti apie XX amžiaus pradžios Lietuvos istoriją. Ne paslaptis, kad ne viskas dėl 1938–1940 metų situacijos aišku ir darbo istorikams yra labai daug.
Prisiminkime ir 1990-ųjų kovo 11-ąją. Kiek man teko darbuotis Seimo archyve, akivaizdu, kad dalis dokumentų yra dingę. Tuomet keitėsi vyriausybės, dokumentai buvo slepiami, baimintasi okupacijos ir ne visi dokumentai buvo rasti.
