Mažėja gyventojų skaičius ir Latvijoje, bet ne taip drastiškai kaip mūsų šalyje, o su Estija ir lygintis negalime – šioje šalyje amžiaus viduryje turėtų gyventi beveik tiek pat žmonių kaip ir dabar.
Statistikos specialistai kalba, kad dėl sparčiausio ES demografinio nykimo Lietuva pamažu pagal gyventojų skaičių susilygins su Latvija ir Estija.
Natūralu, kad politikai negalėjo nereaguoti į tokias niūrias Lietuvai demografines prognozes. Ir jie reagavo – Seimo „valstiečių“ frakcija garsiai prabilo apie nacionalinį susitarimą dėl emigracijos stabdymo, kurį siūloma pasirašyti ne tik parlamentinėms partijoms, bet ir visuomeninėms organizacijoms.
Tiesa, panašus nacionalinis partijų susitarimas socialdemokratų siūlymu buvo pasirašytas dar 2015-aisiais. Būtent tais metais, demografijos specialistų nuomone, prasidėjo jau ketvirtoji po nepriklausomybės atkūrimo emigracijos banga.
Bet ar tą bangą bent kiek prislopino ankstesnis nacionalinis partijų susitarimas?
Statistika rodo, kad nieko panašaus neįvyko, greičiau padėtis tik blogėja – 2015 metais Lietuvą paliko 40 tūkst. žmonių, pernai – jau 50 tūkst.
Net priskaičiavus 20 tūkst. sugrįžusių tautiečių ar atvykusių užsieniečių, šalis susitraukė 30 tūkst. gyventojų.
„Valstiečių“ lyderis R.Karbauskis tikina, kad ankstesnis partijų pasirašytas dokumentas buvo deklaratyvus, todėl jokio poveikio neturėjo.
Tačiau kodėl reikėtų tikėti, kad šis jau bus efektyvesnis? Pagrindo dideliam optimizmui nėra, nebent R.Karbauskis įpūstų daugiau vilties, kad jo partijos planai ko nors verti, pats parodydamas asmeninį pavyzdį.
Juk šio politiko šeima jau daug metų gyvena Ispanijoje, ir kai jis dabar aimanuoja, kad „dėl emigracijos lietuviai praranda tapatybę, nyksta žmonių santykis su tėvyne“, pirmiausia pats turėtų pargabenti į Lietuvą žmoną ir vaikus, taip patvirtindamas, kad mūsų šalis – tinkama vieta gyventi.
Kitas „valstiečių“ šviesulys Seimo pirmininkas V.Pranckietis, priminęs, jog lietuviai emigruoja dar nuo baudžiavos laikų, svarstė, jog juos pristabdytų nebent 1100 eurų vidutinis atlyginimas.
Iš tiesų emigracijos priežastys gerai žinomos – tai per maži atlyginimai, socialinė nelygybė ir atskirtis, valstybės nepagarba žmogui.
Daugiau nei 66 proc. apklaustų emigrantų nurodė, kad išvyko iš Lietuvos dėl pernelyg menko darbo užmokesčio.
Antrojoje vietoje – aukštos produktų ir paslaugų kainos.
Vadinasi, Lietuvoje smarkiai nepadidėjus algoms, nėra ko ir svajoti, kad sumažės emigracija.
Mūsų šalyje atlyginimų vidurkis vienas žemiausių Europos Sąjungoje – dar mažiau uždirba tik bulgarai ir rumunai.
Net latviai, kuriuos prieš 2008 metų krizę lietuviai dar lenkė, dabar išsiveržė į priekį.
Tiesa, nors pastaruoju metu vidutinė alga Lietuvoje kilo sparčiau nei ankstesniais metais (pavyzdžiui, pernai išaugo daugiau kaip 8 proc., šįmet irgi numatomas 7–8 proc. jos augimas), emigracija vis tiek didėja. Kodėl?
Matyt, didelės mįslės nėra. Pirmiausia atsilikimas nuo lietuviams patraukliausių šalių, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos ar Airijos, nemažėja, net minimalus atlyginimas ten 4–5 kartus didesnis nei Lietuvoje.
Negana to, algų augimas nėra tolygus, nemaža dalis žmonių visai nepajuto gyvenimo gerėjimo, ypač kai kainos, nepaisant statistikų skelbiamų gana nuosaikių infliacijos rodiklių, realiai kai kurioms socialinėms grupėms smarkiai kirto per kišenę.
Emigraciją galbūt galima pristabdyti, jei kasmet algos žmonėms didės ne keliais procentais, o bent daugiau kaip 10 procentų, ir dar nubrėžiant aiškią perspektyvą, kad tai truks tol, kol lietuviai ims uždirbti ne ką mažiau nei britai.
Tačiau ar pajėgi tai garantuoti valdžia? Aišku, kad ne, nes stebuklų nebūna, biudžetas nėra bedugnis maišas.
Žinoma, kai ką nuveikti įmanoma, jei nebus pasitenkinama tik deklaracijomis.
Jau ne vienus metus verslas nurodo, ką reikia daryti, – pritraukti aukštesnę pridėtinę vertę kuriančias investicijas, pertvarkyti švietimo sistemą, kad ji gebėtų parengti darbo rinkai reikalingų specialistų, užkardyti korupciją, neleidžiant išplauti milijonų per viešuosius pirkimus, ir sukurti efektyvų, taupų viešąjį sektorių.
Bet lengva pasakyti, tik sunku padaryti. Susiduria skirtingi interesai, nes tektų atsisakyti daugybės privilegijų, lengvatų, o suinteresuotų grupių pasipriešinimui įveikti reikia didžiulės politinės valios.
Ir ne vien politikai ar valdininkai nori išsaugoti pasipelnymo landas, verslas irgi traukia paklodę į savo pusę.
Kitaip sakant, jeigu susirūpinusios Lietuvos išsivaikščiojimu valdžios veiksmai skirsis nuo skambių žodžių, o į paprastą žmogų bus žvelgiama iš aukšto, jokie nacionaliniai susitarimai emigracijos svariai nesustabdys.
