Šiuo metu bene sudėtingiausioje situacijoje yra atsidūrusi profesionalė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson – rauna rauna vienos iš jai pavaldžių įstaigų Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovą G.Kėvišą (beje, taip pat profesionalą) ir neišrauna.
Tiesa, ministrė gali pasiguosti, kad ši ropė – irgi, matyt, neeilinė.
Juk jos rauti suskubo net prezidentė D.Grybauskaitė su premjeru S.Skverneliu, bet irgi neišrovė – mat tiesiog nėra teisinio pagrindo.
Nebent tokiu pagrindu pavadinsi dabar paskubomis kepamą įstatymą, kad tokius kaip G.Kėvišas būtų galima išrauti tiesiog „praradus pasitikėjimą“.
Tarsi to būtų maža, kultūros ministrei profesionalei nepaklūsta ir stichijos, tiksliau, viena jų – žemė. Gedimino kalnas byra toliau, nepaisydamas nei specialiųjų komisijų, nei plėvelių, nei trosų su sijomis.
Jei kalnas visai subyrės kartu su Gedimino bokštu, bus įsimintinas valstybės atkūrimo šimtmečio akcentas. Ypač jei tai įvyktų per iškilmes Valdovų rūmuose, kur vienu pirmųjų smuikų grieš ir L.Ruokytė-Jonsson.
Visa tai regint nėra ko stebėtis, kad ši profesionalė tik bejėgiškai stebi dar vienos Kultūros ministerijai pavaldžios įstaigos – Trakų istorinio nacionalinio parko direktoriaus G.Abaravičiaus mostus.
Šis paveldo saugotojas, matyt, pasijuto kokios atsilikusios Afrikos valstybėlės karaliumi, todėl daug neaiškindamas „siunčia ant dviejų raidžių“ („ne“) kiekvieną verslininką, kuris norėtų Trakuose iš griuvėsių sulipdyti žmonišką pastatą. Todėl investicijos čia merdi, jaunos šeimos iš Trakų bėga, o G.Abaravičius kaip niekur nieko toliau karaliauja.
Tuo metu kultūros ministrė susigūžusi tyli.
Matyt, irgi bijo būti „pasiųsta ant dviejų raidžių“.
