„Aišku, nieko nerasi“, – išlydėdama profesorių Liudą Mažylį į Berlyną tarstelėjo jo žmona Aldona. Bet sėkmė mokslininkui plačiai nusišypsojo, nors to nelabai tikėjosi ir jis pats.
A.Mažylienė sutuoktinį į Berlyną išlydėjo praėjusį savaitgalį, o jau trečiadienį gavo žinutę, kad Vokietijos diplomatiniame archyve jam pavyko aptikti Vasario 16-osios Akto originalą su 20 signatarų parašais.
„Nustebau, kaip vyras taip greitai galėjo surasti ilgai ieškotą dokumentą. Tik kai vakare per televiziją žiūrėdama žinias išgirdau patvirtinimą, patikėjau“, – šypsojosi 40 metų su L.Mažyliu kartu gyvenanti moteris.
Aistra užvaldė po atostogų
Vytauto Didžiojo universitete (VDU) politikos mokslus dėstantis 62 metų L.Mažylis, turintis chemiko diplomą, visąlaik domėjosi Lietuvos istorija, signatarais, kitais svarbiais valstybės veikėjais.
„Namuose jau netelpa knygos, tačiau jis vis neša naujas ir be paliovos skaito“, – pasakojo A.Mažylienė.
Aistra surasti Vasario 16-osios Aktą profesorių užvaldė po pernai vasarą sodyboje netoli Druskininkų praleistų atostogų, kurių metu jis vėl skaitė apie Nepriklausomybės Akto signatarus.
Vėliau vyras vis drąsiau užsimindavo apie planus ieškoti istorinio dokumento, bet žmonai tai labiau keldavo juoką.
„Nuo spalio jis mums išūžė galvą kalbėdamas apie būsimas paieškas“, – sakė kaunietė.
Moteris čia pat pabrėžė, kad čia niekuo dėta koncerno „MG Baltic“ pasiūlyta milijono eurų premija už Akto suradimą ir pargabenimą į Lietuvą.
Į Vokietiją išvažiuodamas autobusu L.Mažylis dar nebuvo įsitikinęs savo sėkme. Svarstė, kad būtų galima ieškoti ir Rusijoje.
Be to, Berlyne jo laukė 7 kilometrai lentynų, prikrautų dokumentų.
Kaunietis svarstė, kad paieškas gal reikėtų išplėsti ir kituose Vokietijos miestuose, tačiau tam reikia labai daug laiko.
Pasirinko tinkamą lentyną
„Mes žinojome, kad Liudas ras Aktą. Jeigu jis ko nors ieško, visada randa“, – kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas profesorius Šarūnas Liekis.
Būtent dekanas pasirašė kolegos komandiruotę į Vokietiją ieškoti dokumento.
Prieš tai L.Mažylis konsultavosi su daugeliu specialistų ir nusprendė, kad ieškoti reikia ne Rusijoje, o Vokietijoje.
„Archyviniai tyrimai užtrunka kelerius metus, išleidžiami dideli pinigai ir dažnai tokios paieškos baigiasi visai be rezultatų.
Šiuo atveju buvo nueita teisingu keliu, surasta reikalinga byla. Labai pasisekė“, – kalbėjo Š.Liekis.
L.Mažylį dekanas apibūdino kaip kruopštų kolekcininką, kurio aistra yra paieškos, metodiškai einant nuo vienos lentynos prie kitos.
Senelis – garsus medikas
L.Mažylis yra kilęs iš žinomos prieškario Kauno inteligentų šeimos. Jo senelis – garsus medikas Pranas Mažylis, jo vardu pavadinti gimdymo namai.
Anūkas su šeima lig šiol gyvena visai greta šios gydymo įstaigos.
Būsimasis profesorius lankė Kauno 5-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Vinco Kudirkos progimnazija), ją baigė 1972-aisiais.
„Santūrus, darbštus, ramus vaikas, nekėlęs jokių rūpesčių nei pedagogams, nei tėvams.
Galima pamanyti, jog jis kaupė savyje energiją, kad galėtų nustebinti visą Lietuvą“, – kalbėjo tuo metu mokyklos direktore dirbusi Regina Vasiliauskienė.
Pedagogė sakė gerai įsiminusi pažangiu elgesiu nepasižymėjusius mokinius, o L.Mažylis buvęs visiškai kitoks.
Mokykloje jis labiau domėjosi ne istorija, o chemija, todėl vėliau ir pasirinko chemijos studijas Vilniaus universitete, ten susipažino su būsimąja žmona.
„Puikus žmogus, tik kai dabar pamačiau per televiziją, atrodo per greitai pasenęs“, – juokėsi buvusi mokyklos direktorė.
Nesiekė politikos aukštumų
L.Mažylis vienas pirmųjų prisijungė prie Sąjūdžio iniciatyvinės grupės Kaune, o 1990-aisiais buvo išrinktas į Kauno tarybą, kurioje tuo metu dirbo net 101 žmogus.
„Tikras patriotas. Be to, labai paprastas ir viską atsakingai darantis žmogus“, – apie tuometį kolegą Kauno taryboje kalbėjo Klemensas Rimšelis.
Vėliau L.Mažylis dar kelis kartus bandė dalyvauti rinkimuose su Lietuvos krikščionių demokratų partija, tačiau negavo pakankamai rinkėjų balsų. Po to aktyvioje politinėje veikloje nedalyvavo, daugiau dėmesio skyrė akademiniams reikalams.
Turi ne vieną pomėgį
„Jis – labai kruopštus žmogus, viską padaro iki galo“, – apie sutuoktinį kalbėjo A.Mažylienė.
Šias savybes galbūt lemia kauniečio pomėgis – jis renka senovinius atvirukus ir yra gerai žinomas tarp kolekcininkų.
Profesorius turi dar vieną aistrą – stengiasi nepraleisti nė vienų Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos rungtynių, turi įsigijęs abonementą į arenoje vyksiančias rungtynes.
Be to, laisvalaikiu mėgsta važinėti dviračiu, groti pianinu.
Akto buvo ieškoma įvairiose vietose
Teigiama, kad Lietuvos Tarybos nariai, 1918 m. vasario 16-ąją pasirašę Nepriklausomybės Aktą, jo originalą atidavė saugoti daktarui Jonui Basanavičiui.
Istorikai spėliojo, kad J.Basanavičius galėjo užmiršti, kur padėjo jam patikėtą dokumentą, nors kiti jo rašyti dokumentai, dienoraščiai liudija, jog gydytojas viską kruopščiai užsirašydavo.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vilniuje saugomos J.Basanavičiaus knygos ir rankraščiai buvo daugybę kartų tikrinti, tačiau Akto nerasta.
Kai kurie tyrinėtojai spėjo, kad Akto originalas galėjo būti slepiamas avilyje ir ten bičių sukapotas, bet dauguma istorikų kritiškai vertino tokią versiją.
Bibliotekininkas Pranas Razmukas, miręs 2002-aisiais, pasakojo, kad sovietams okupavus Lietuvą inžinieriaus Petro Vileišio 1906 metais Vilniuje pastatytų rūmų palėpėje paslėpė daug dokumentų.
Dabartinio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto pastato Antakalnio gatvėje ertmėse anksčiau rasta įvairių dokumentų, tačiau tarp jų Akto nebuvo.
Akto dublikatas Lietuvos Tarybos sekretoriate buvo saugomas iki 1918 metų lapkričio 25 dienos, kai jį kartu su Tarybos posėdžių protokolais pasiėmė diplomatas Petras Klimas.
1925-ųjų vasarį jis dokumentą perdavė Prezidento kanceliarijos archyvui Kaune ir ten jis gulėjo iki 1940 metų birželio 15 dienos.
2000 metais Akto dublikato ieškota Marijampolės rajone, Balsupių kaime, knygnešio Vinco Bielskaus sodyboje, – ten esą jį galėjo paslėpti Prezidentūros kanceliarijos vadovas Pijus Bielskus.
Taip pat svarstyta versija, kad bėgdama iš Kauno į užsienį prezidento Antano Smetonos žmona Sofija užsuko į Kėdainius ir Akto dublikatą paslėpė viename name. Tyrinėtojai atidžiai patikrino slapčiausius šio pastato užkaborius, tačiau geidžiamo laimikio neužtiko.
Istorikai mano, kad dvidešimties signatarų pasirašytą dokumentą, kurį Berlyne surado L.Mažylis, prieš 99 metus Vokietijos diplomatams perdavė signataras Jurgis Šaulys.
Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Politikos archyvas užvakar pranešė, kad tai „nutarimas, kurį pasirašė Lietuvos Taryba, 1918 m. vasario 16 d. posėdžio metu vienbalsiai nutarusi išsiųsti Vokietijai ir kitoms valstybėms laišką su prašymu pripažinti Lietuvos valstybę“.
Spėjama, kad tokių nutarimų 1918-ųjų vasario 16-ąją galėjo būti pasirašyta keletas, bet kitų buvimo vieta nėra žinoma.
