Karinio ir visokio kitokio saugumo sistemą kurti pradėjome būdami
elgetos, o dabar ne gėda į poligoną užeiti. Ir banalią frazę pasakyti
– daug pasiekta. Pirmiausia mąstyme.
Kai manęs klausia, kaip įsivaizdavau ateities Lietuvą, prisipažinsiu,
tada, 1990 m., netikėjau, kad pavyks sukurti modernią kariuomenę, o juo
labiau įstoti į NATO. Atkuriamajame Seime, svarstant krašto apsaugos
vadovo kandidatūrą, signataras V.Povilionis vien už karingą kalbėjimo
intonaciją buvo nemažos dalies deputatų nušvilptas. Mąstymą „ištiesino“
1991 m. sausis.
Stojimo į NATO išvakarėse priešininkų buvo, bet jie didesnio pritarimo
nesulaukė. Rusija, savaime aišku, buvo daugiau nei nepatenkinta, bet
prieš laviną nepasipriešinsi. Kalbama, kad V.Putinas apie galutinį
sprendimą NATO išsipūsti išgirdo pietaudamas. Nebekomentavo. O ir ką
pasakysi?
Asmeniškai iš vieno rusų generolo girdėjau tokį perspėjimą: patrūksite
nuo išlaidų gynybai. Kol kas nepatrūkome ir net išsirangėme iki
pavyzdingo partnerio. Tačiau pavojinga būtų užlieti akis savigyra ir
nebematyti, kur esame ir ką iš tikrųjų galime.
2008 m. JAV J.F.Dunniganas ir A.Bay išleido solidžią studiją, pakartotą
ne vieną kartą, apie pasaulio konfliktų karščiausius taškus „Greitas ir
purvinas kelias į karą“. Ten pateikiami 154 pasaulio valstybių kariniai
pajėgumai.
Apibendrintą karinio pajėgumo sąvoką, anot autorių, sudaro kovinė galia
sausumoje, visų turimų pajėgų kokybė, gyventojų skaičius, valstybės
ekonominė galia, kariuomenės dydis, karinis biudžetas, karinis biudžetas
vienam žmogui, šarvuotoji technika, karinės oro pajėgos, karininkų
parengimo kokybė, patirtis, logistika, mobilizacija, karinė tradicija.
Tarp 38 Europos valstybių (ten įrašyta ir Rusija bei Turkija) karinio
pajėgumo požiūriu Lietuva buvo 30 vietoje. Po pastarųjų metų spurto
Lietuva gal ir pasistūmėjo į viršų, bet labai nedaug. Latvija – 35.
Estija – 38. Laipteliu aukščiau už Lietuvą – Gruzija. Rusija –
pirma. Po jos – Didžioji Britanija, Turkija ir Vokietija. Lenkija –
9. O štai Suomija, ne NATO narė, – 12.
Lietuva yra tarp 24 pasaulio valstybių, neturinčių karinių oro pajėgų.
Gruzija turi dešimt vienetų, priskirtinų prie šios kategorijos.
Studijos autoriai netyrinėja sąjungininkų vaidmens, kas Lietuvai dabar
svarbiausia. Juo labiau joks tyrinėjimas nepajėgus aprašyti gyventojų
nusiteikimo ir pasiryžimo burtis į visuotinį pasipriešinimą.
Neabejojant buvimo NATO prasmingumu vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad
aljansai yra politiniai, nors ir su konkrečiais gynimo planais bei
įsipareigojimais. Dabartinėje istorijos apvijoje įmanomi įvairūs
netikėtumai, po kurių ir įsipareigojimai gali likti tik ant popieriaus.
Lietuvai reikia stiprinti savo karinius pajėgumus. Realiai pasiekiamas
lygis, nors ir negreitai, yra Suomija. Iš „galiorkos“ reikia pereiti į
Europos antrą dešimtuką. Tam reikia žmonių supratimo ir pasiaukojimo.
Tačiau ir iš valdžios, nuosavos ar Aljanso, pusės turi būti pagarbus
požiūris į mokesčių mokėtojus. Po trylikos metų NATO Lietuvos
gyventojai yra nusipelnę tikslesnės žvalgybinės informacijos apie
grėsmes. Turiu omenyje informacinį štormą apie galimą Rusijos
pasikėsinimą į Baltijos valstybes po Krymo aneksijos.
Bjaurios prognozės ir įspėjimai plaukė iš buvusių NATO vadovų, buvusių
aukšto rango karininkų, Aljansui artimų tyrimų institutų, įtakingų
apžvalgininkų. Tik asilas pakarpytų ausimis. Suklusome, pradėjome
ruoštis.
Praėjo treji metai, ačiū, tikriausiai perspėjimams, Baltijos valstybių
Rusija dar neužpuolė. O gal ir neketino savižudiškai kibti kuriai nors
NATO narei į atlapus.
Informacijos tonas pasikeitė, po bauginančio straipsnio jau dažnai
pasirodo jam priešingas, tikinantis, kad galbūt konkrečios grėsmės nei
Lietuvai, nei jos likimo draugėms nėra.
O kaip yra iš tikrųjų? Vienoje radijo laidoje klausytoja taip
paaiškino: kasdienių rūpesčių sraute aš negaliu be perstojo galvoti
apie valstybės saugumo problemas, turiu pasikliauti išmanančiais. Bet
„išmanančių“ nuomonės taip pat pradėjo skirtis. O jeigu po blogų
prognozių škvalo nieko neatsitinka, žmonėms pradeda kilti abejonių dėl
prognozuotojų kompetencijos.
Diskutuoti saugumo, konfliktų ar karo temomis kur kas sudėtingiau ir
visuomenei jautriau, nei laužyti ietis dėl švietimo reformos. Niekas
negali reguliuoti, kokias prognozes skelbti, bet kadangi žmonės tiki
autoritetais, jiems ir tenka didžiausia atsakomybė už skelbiamą turinį.
Manau, ne vien man autoritetas saugumo politikos klausimais yra buvęs
JAV viceprezidentas D.Cheney. Visai neseniai Indijoje, Delyje,
ekonomikos forume jis pasakė, kad, jo nuomone, V.Putinas „turi planų“
dėl Baltijos šalių Estijos, Lietuvos ir Latvijos. Ir dar kartą pabrėžė,
kad tai jo nuomonė, bet jis dabar ne valdžioje ir nedisponuoja slapta
informacija.
Garbinga pastaba, žinant, kad jo žodžiai bus plačiai cituojami. Galbūt
į D.Cheney pasakymą reaguodamas Rusijos užsienio reikalų ministerijos
vadovas suskubo pareikšti, kad Maskva siekia gerų santykių su Baltijos
valstybėmis.
Lietuvoje autoritetai saugumo klausimais yra Krašto apsaugos ir Užsienio
reikalų ministerijos, Valstybės saugumo departamentas. Būtent šios
institucijos kur kas dažniau ir su konkrečia informacija turėtų
įsiterpti į diskusijų apie grėsmes ir pavojus sumaištį.