Karinio ir visokio kitokio saugumo sistemą kurti pradėjome būdami elgetos, o dabar ne gėda į poligoną užeiti. Ir banalią frazę pasakyti – daug pasiekta. Pirmiausia mąstyme.
Kai manęs klausia, kaip įsivaizdavau ateities Lietuvą, prisipažinsiu, tada, 1990 m., netikėjau, kad pavyks sukurti modernią kariuomenę, o juo labiau įstoti į NATO. Atkuriamajame Seime, svarstant krašto apsaugos vadovo kandidatūrą, signataras V.Povilionis vien už karingą kalbėjimo intonaciją buvo nemažos dalies deputatų nušvilptas. Mąstymą „ištiesino“ 1991 m. sausis.
Stojimo į NATO išvakarėse priešininkų buvo, bet jie didesnio pritarimo nesulaukė. Rusija, savaime aišku, buvo daugiau nei nepatenkinta, bet prieš laviną nepasipriešinsi. Kalbama, kad V.Putinas apie galutinį sprendimą NATO išsipūsti išgirdo pietaudamas. Nebekomentavo. O ir ką pasakysi?
Asmeniškai iš vieno rusų generolo girdėjau tokį perspėjimą: patrūksite nuo išlaidų gynybai. Kol kas nepatrūkome ir net išsirangėme iki pavyzdingo partnerio. Tačiau pavojinga būtų užlieti akis savigyra ir nebematyti, kur esame ir ką iš tikrųjų galime.
2008 m. JAV J.F.Dunniganas ir A.Bay išleido solidžią studiją, pakartotą ne vieną kartą, apie pasaulio konfliktų karščiausius taškus „Greitas ir purvinas kelias į karą“. Ten pateikiami 154 pasaulio valstybių kariniai pajėgumai.
Apibendrintą karinio pajėgumo sąvoką, anot autorių, sudaro kovinė galia sausumoje, visų turimų pajėgų kokybė, gyventojų skaičius, valstybės ekonominė galia, kariuomenės dydis, karinis biudžetas, karinis biudžetas vienam žmogui, šarvuotoji technika, karinės oro pajėgos, karininkų parengimo kokybė, patirtis, logistika, mobilizacija, karinė tradicija.
Tarp 38 Europos valstybių (ten įrašyta ir Rusija bei Turkija) karinio pajėgumo požiūriu Lietuva buvo 30 vietoje. Po pastarųjų metų spurto Lietuva gal ir pasistūmėjo į viršų, bet labai nedaug. Latvija – 35. Estija – 38. Laipteliu aukščiau už Lietuvą – Gruzija. Rusija – pirma. Po jos – Didžioji Britanija, Turkija ir Vokietija. Lenkija – 9. O štai Suomija, ne NATO narė, – 12.
Lietuva yra tarp 24 pasaulio valstybių, neturinčių karinių oro pajėgų. Gruzija turi dešimt vienetų, priskirtinų prie šios kategorijos.
Studijos autoriai netyrinėja sąjungininkų vaidmens, kas Lietuvai dabar svarbiausia. Juo labiau joks tyrinėjimas nepajėgus aprašyti gyventojų nusiteikimo ir pasiryžimo burtis į visuotinį pasipriešinimą.
Neabejojant buvimo NATO prasmingumu vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad aljansai yra politiniai, nors ir su konkrečiais gynimo planais bei įsipareigojimais. Dabartinėje istorijos apvijoje įmanomi įvairūs netikėtumai, po kurių ir įsipareigojimai gali likti tik ant popieriaus.
Lietuvai reikia stiprinti savo karinius pajėgumus. Realiai pasiekiamas lygis, nors ir negreitai, yra Suomija. Iš „galiorkos“ reikia pereiti į Europos antrą dešimtuką. Tam reikia žmonių supratimo ir pasiaukojimo.
Tačiau ir iš valdžios, nuosavos ar Aljanso, pusės turi būti pagarbus požiūris į mokesčių mokėtojus. Po trylikos metų NATO Lietuvos gyventojai yra nusipelnę tikslesnės žvalgybinės informacijos apie grėsmes. Turiu omenyje informacinį štormą apie galimą Rusijos pasikėsinimą į Baltijos valstybes po Krymo aneksijos.
Bjaurios prognozės ir įspėjimai plaukė iš buvusių NATO vadovų, buvusių aukšto rango karininkų, Aljansui artimų tyrimų institutų, įtakingų apžvalgininkų. Tik asilas pakarpytų ausimis. Suklusome, pradėjome ruoštis.
Praėjo treji metai, ačiū, tikriausiai perspėjimams, Baltijos valstybių Rusija dar neužpuolė. O gal ir neketino savižudiškai kibti kuriai nors NATO narei į atlapus.
Informacijos tonas pasikeitė, po bauginančio straipsnio jau dažnai pasirodo jam priešingas, tikinantis, kad galbūt konkrečios grėsmės nei Lietuvai, nei jos likimo draugėms nėra.
O kaip yra iš tikrųjų? Vienoje radijo laidoje klausytoja taip paaiškino: kasdienių rūpesčių sraute aš negaliu be perstojo galvoti apie valstybės saugumo problemas, turiu pasikliauti išmanančiais. Bet „išmanančių“ nuomonės taip pat pradėjo skirtis. O jeigu po blogų prognozių škvalo nieko neatsitinka, žmonėms pradeda kilti abejonių dėl prognozuotojų kompetencijos.
Diskutuoti saugumo, konfliktų ar karo temomis kur kas sudėtingiau ir visuomenei jautriau, nei laužyti ietis dėl švietimo reformos. Niekas negali reguliuoti, kokias prognozes skelbti, bet kadangi žmonės tiki autoritetais, jiems ir tenka didžiausia atsakomybė už skelbiamą turinį.
Manau, ne vien man autoritetas saugumo politikos klausimais yra buvęs JAV viceprezidentas D.Cheney. Visai neseniai Indijoje, Delyje, ekonomikos forume jis pasakė, kad, jo nuomone, V.Putinas „turi planų“ dėl Baltijos šalių Estijos, Lietuvos ir Latvijos. Ir dar kartą pabrėžė, kad tai jo nuomonė, bet jis dabar ne valdžioje ir nedisponuoja slapta informacija.
Garbinga pastaba, žinant, kad jo žodžiai bus plačiai cituojami. Galbūt į D.Cheney pasakymą reaguodamas Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovas suskubo pareikšti, kad Maskva siekia gerų santykių su Baltijos valstybėmis.
Lietuvoje autoritetai saugumo klausimais yra Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijos, Valstybės saugumo departamentas. Būtent šios institucijos kur kas dažniau ir su konkrečia informacija turėtų įsiterpti į diskusijų apie grėsmes ir pavojus sumaištį.
