Straipsnį apie Egidijų Anupraitį skaitykite čia.
– Kokios priežastys galėjo pastūmėti išsilavinusį jauną žmogų šaltakraujiškai sušaudyti savo artimiausius giminaičius? – „Lietuvos ryto“ žurnalistė paklausė psichologo Tomo Lagūnavičiaus.
– Nusikaltimai skirstomi pagal motyvaciją, pavyzdžiui, galėjo taip būti, kad žmogui nedavė ramybės savęs įtvirtinimo motyvas. O gal jis siekė asmeninės naudos.
Iš žiniasklaidos pranešimų man susidarė įspūdis, kad kaltininkas – jaunas žmogus, iš kurio nuolat buvo tyčiojamasi, jis nuo mažumės gyveno neturtingoje šeimoje.
Matyt, šeima labai daug iš jo tikėjosi, nuolat jį engė. Bet ateina diena, kai jaunas žmogus neištveria ir pabando pasipriešinti tėvų diktatui.
Tai jis gali padaryti keliais būdais, pavyzdžiui, atsiriboti, užsisklęsti savyje.
Tokio elgesio užuomazgos būna akivaizdžios jau mokykloje, pavyzdžiui, būsimas žudikas atsiribojo nuo savo bendramokslių.
Net studijos užsienyje gali rodyti, kad nesugebantis prisitaikyti prie kitų jaunas žmogus stengėsi pabėgti ir neturėti jokių reikalų su ankstesne aplinka.
Viskas pasikeitė, kai po studijų užsienyje jis grįžo į Lietuvą. Gyvendamas kartu su tėvais nematė išeities, kaip pabėgti iš kankinančios situacijos.
Pateiksiu pavyzdį – jei mažą pelę galutinai užspeisite į kampą, ji šoks ir stengsis įkąsti, nors žmogus yra keliasdešimt kartų didesnis. Ši situacija galbūt galėtų paaiškinti ir tą baisaus agresyvumo proveržį, kurį pademonstravo žudikas.
Šis reiškinys vadinamas veiksmine agresija.
Mes turime neužmiršti dar vieno dalyko – nusikaltimas gali būti iš anksto suplanuotas arba spontaniškas.
Manau, kad, jei nebūtų turėjęs ginklo po ranka, žudikas būtų pasielgęs kur kas paprasčiau – trenkęs durimis ir pabėgęs. Galbūt stvėręs virtuvinį peilį, galbūt ką nors primušęs.
Gal po kelių savaičių jis būtų apsisukęs ir išvykęs į užsienį toliau ieškoti laimės. Niekas dabar negali nuspėti.
– Kodėl jis nepajėgė suvaldyti įniršio?
– Jis turėjo nusikaltimo priemonę – ginklą. Juk nėra tokių minčių, kurios nužudytų priešininką. Tai įmanoma padaryti tik turint tam tikrų priemonių. Daugelis žmonių trokšta, kad būtų gerbiami, mylimi, jie ieško tinkamų priemonių pasiekti šį tikslą. O šiam jaunam vyrui ginklas tam tiko.
– Ar tokį nusikaltimą gali padaryti tik bejausmis žmogus?
– Nenoriu nieko įžeisti, tačiau tai gali atsitikti daugeliui žmonių, patekusių į ekstremalią situaciją. Agresyvumas – įgimta žmogaus savybė. Sakyčiau, kur kas natūraliau būti agresyviam nei kultūringam.
Tai susiję su fiziologija, su savisaugos instinktais. Žmogui, kaip ir visiems žinduoliams, būdingos primityvios reakcijos – bėk arba mušk.
Pasižiūrėkite, kiek daug laiko mes skiriame vaikui auklėti. Nuo mažens nuolat primenama: nedaryk to ir ano. Bet tam tikroje situacijoje žmogus viską pamiršta ir gali pasielgti nenuspėjamai.
– Ar tokį emocijų protrūkį, kai žmogus nesąmoningai griebiasi ginklo ir pradeda šaudyti, galėjo išprovokuoti psichikos liga?
– Kai tik žmogus praranda blaivų protą, jis atsiduria transo būsenoje. Tai tolygu psichozei, jis elgiasi kaip automatas, pavyzdžiui, iššaudytą vieną apkabą keičia kita. Jis negalvoja, kas bus vėliau.
Tiesa, liko gyvas senelis. Tai verčia susimąstyti, ar tikrai žudikas prarado protą, galbūt jis jo sąmoningai pagailėjo.
– Ar toks žmogus jaučia kaltę, sąžinės graužatį?
– Visi šie jausmai ateina vėliau, jau padarius nusikaltimą. Tačiau būna ir tokių atvejų, kai aukštas intelektas ir protiniai gebėjimai neturi nieko bendra su gebėjimu užjausti kitą žmogų.
Mes vis dažniau susiduriame su jaunais žmonėmis, turinčiais polinkį nusikalsti. Jie tarsi nesupranta, kad kitiems skauda. Jie mano, kad yra kieti, o kiti – nieko neverti.
