Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis praeitą savaitę vos per kelias dienas tapo visos Lietuvos žvaigžde. Avantiūrizmo vedinas į Vokietiją nuvykęs ieškoti Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalo pėdsakų, istorikas mėgėjas atrado patį dokumentą.
Tikriausiai geriausią dovaną valstybei, artėjant jos šimtmečio minėjimui, įteikęs L.Mažylis savo žygdarbio nesureikšmina ir teigia nepykstantis ant tų istorikų, kurie profesorių išvadino „kažkokiu nežinomu tipu“.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir L.Mažylio pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Profesoriau, galbūt jau pirmos aistros nurimo. Visa Lietuva supranta, ką jūs padarėt, o ar jūs pats suprantate, ką padarėte?
– Jei to siekiau, turėjau nujausti, kaip jausiuosi, kai tai įvyks. Vadinasi, tas supratimas yra atėjęs.
– Jūs suprantate, kad ne tik atradote Vasario 16-osios aktą, bet ir suteikėte labai daug džiaugsmo visai tautai?
– Neabejoju, kad taip yra, nes tai matosi iš visų reakcijų. Kai pagalvoju atgaline tvarka, ką kito tai gali atnešti? Tik susitaikymą, džiaugsmą, mūsų visų vienovę. Turbūt taip ir turėjo būt, buvo lemta.
– Jūs tikėjotės tokios reakcijos?
– O kokios kitokios būtų buvę galima tikėtis? Aišku, kad man nebeleis dirbti archyve, o lieps visą dieną išstovėti su rageliu ir atsakinėti į žiniasklaidos klausimus. Visiškai to negalvojau. Kad man neleis parvažiuot autobusu – aš visiškai ramiai ruošiausi parvažiuoti į savo gimtąjį miestą Kauną autobusu. Jie man pasakė – ne, negalima, turit parskrist, mes jus parskraidinsim. To tikrai nebuvo galima tikėtis.
Dar guodžiausi šeimos nariams, kad kuriam laikui neleis man lankyti baseino, neleis važinėt dviračiu. Dar ir prie „Facebook“ nespėju prisėst. Bet čia laiko klausimas, turbūt toliau viskas bus į gera.
– Mintis ieškoti Vasario 16-osios akto jums gimė 2016 m. vasarą. Kaip ji gimė, kodėl? Suprantu, kad jums ta istorija visada buvo svarbi, įdomi?
– Artėjo Vasario 16-osios šimtosios metinės. Vasarą dar ramiai pasiskaičiau, po to pradėjau bendrauti su kolegomis istorikais, muziejininkais. Nereikia sakyti, kad per šį pusmetį kaskart nesužinodavau vis naujų dalykų. Liudininkų daugybė, susitikinėjau su signatarų artimaisiais, palikuonėmis. Tai buvo tapę mano gyvenimu, įkyrėjau aplinkiniams savo kalbomis apie tuos žmones, skaičiau apie juos, gilinausi, bandžiau viską perprast, kas žinoma ir kas nežinoma.
– Kas buvo siūlo galas?
– Pirminiai tekstai, su kuriais susipažinau paprasčiausiose bibliotekose. Juk tos medžiagos yra tiek daug – apie tuos, kitus Lietuvos istorijos įvykius. Galbūt kiekvienas iš mūsų, kaip specialistai ir paprasti visuomenės nariai, net viso dvasinio lobyno, kuris Lietuvoje yra susikaupęs, kuris per sovietmetį mums buvo draudžiamas, per 20 su trupučiu metų ne viską spėjom pagauti, perprasti ir įsisavinti. Laimingas momentas, kad artėja šimtmetis, jis paskatino didesnį domėjimąsi.
– Vis tiek praėjo tam tikras laikotarpis nuo tada, kai pradėjote domėtis, iki tada, kai jau nuvykote.
– Priėmiau sprendimą, kokiu keliu eiti. Mano (ryžtą) labai sutvirtino tai, kad bet kas, su kuo bekalbėčiau, (sakė), kad vokiškoji trajektorija kažkokiais būdais yra primiršta ar nureikšminta. Dabar jau man po šių kelių dienų bepigu šnekėti, kodėl taip atsitiko.
Nagrinėjant, analizuojant ir permąstant 1918 m. ir panašius įvykius iš lietuvių taško, Vokietija – kaip vientisa siena. Pakako truputį prisiliesti prie vokiškosios trajektorijos ir išaiškėjo, kad tai buvo nepaprastai turtinga politinė erdvė, kuri tarpusavyje konkuravo, kur Lietuva buvo labai svarbus jų vidaus politikos objektas, kuris savaitė po savaitės didino savo reikšmę jiems, vokiečių politikams.
Tai supratus, atsiveria milžiniškos erdvės ne tik baigti tai, ką vadinu bingu, bet ir trajektorijoms, kurios ir toliau vystytinos ir analizuotinos. Mano nuomone, jos turėtų suteikti naują prasmę mūsų pačių supratimui. Nėra taip, kad čia vienetas Lietuva, ten vienetas Vokietija. Mes galim būti suprantami ir kaip Lietuva skirtingai. Tada sąveika tarp mūsų supratimo ir jų supratimo, pagimdo naujas erdves, prisideda ne tik prie susitaikymo mūsų pačių tarpe, bet ir sutarimo tarp šalių.
– Profesoriau, savotišką diplomatinį darbą nudirbot.
– Diplomatija yra ne vien diplomatai, kuriems pajaučiau nepaprastą pagarbą – ambasados kolektyvui, kurie ribotais resursais turi susidoroti su didžiausiais valstybės keliamais iššūkiais. Jie nuoširdžiai iš karto padėjo žmogui, kuris atvažiavo vedinas žingeidumo.
– Reakcija į jūsų atradimą buvo nevienareikšmė, ypatingai iš tų žmonių, kurie kaip tik turėtų pasidžiaugti, kad buvo atrasta tai, kas ilgai ieškota ir ko jiems patiems nepavyko atrasti. Turiu omenyje istorikų bendruomenę.
– Iš pradžių. Dabar nuo šito teiginio net nukreipčiau. Pirminė reakcija yra greita, dabar gyvename tokioje erdvėje – kas pasakyta pirmu momentu, po to išlieka milijono žmonių įsivaizdavime. To nesureikšminčiau, jau net ir Šventą Raštą teko pacituoti. Manau, kad tai yra netikėjimas, bet tai labai žmogiška. Tikėjimas ir nepasitikėjimas yra labai natūralu. Pati pirma reakcija žmonių, mano minėtų ambasados darbuotojų buvo – profesoriau, ką jūs kalbat!
– Nepatikėjo?
– Ne tai, kad nepatikėjo, bet sako, kad reikia tą dalyką įrodinėt, kad tai tikra. Visiškai paprasta, normali ir net labai sveika žmogiška reakcija. Mes dabar esam mokslininkai, tai jei apie tuos pačius reiškinius yra tik viena nuomonė, grįžtam į sovietmetį. Turi būti daug nuomonių. Kritiška nuomonė visada yra labai vertinga.
– Profesoriau, jūs juk ne koks Pilypas iš kanapių, esate mokslininkas, profesorius. Bet buvo nustebimas „kas čia toks atrado?“. Istorikas mėgėjas juk nieko tokio?
– Čia yra paradigmos klausimas, nebūtinai norima pripažinti tarpdiscipliniškumą. Šnekėjome su mano ankstesnės profesijos atstovu, kolega chemiku apie tai, kaip nenorima priimti šviežių tardisciplininių požiūrių. Nenorima, nes paprasčiau gyventi senoviškai. Tai taip pat suprantama.
O terpėje, kuri ugdė mane – aš iš Vytauto Didžiojo universiteto, ten tarpdiscipliniškumas yra skatinimas. Ten nėra yda, jei paimi bet ką, tarkim, kaip politiniai kontekstai atspindimi pašto ženklų vizualizacijoje. Kas nors tuoj pasakytų – tu čia nešk, į tą dėžę dėk, nes čia menotyra. Čia ne menotyra, čia politologija. Tokiu būdu randasi įvairios paradigmos.
Šiuo metu moksle yra tokie dalykai. Vieną rytą tu randi ką nors internetinėje erdvėje, nebereikia sėdėti bibliotekose šimtams tūkstančių pasaulio mokslininkų. Jei jie atranda ką nors naujo cheminėje reakcijoje, ryt iš ryto viso pasaulio cheminės laboratorijos tą pamato ir eksperimentą tęsia toliau.
– Bet istorikai iki šiol tvirtina, kad nieko naujo jūs neatradote.
– Ne, neatradau. Jie didele dalimi yra teisūs. Aš juk kliaunuosi jais, jie darė darbą nepaprastai didelio informacijos stygiaus sąlygomis, nes tų archyvų Lietuvoje likę tik fragmentai. Man per tą laiką pro akis per dideliu greičiu bėgo daugybė vokiškų šaltinių – akis neužkliuvo nė už vieno, kuris kaip nors paneigtų tai, ką gal kai kada intuityviai, bet teisingai apie tuos mėnesius ir tas dienas sprendė Lietuvos istorikai. Čia revoliucijų neištinka.
– Bet jūs tašką padėjot?
– Gal ne tašką, daugtaškį ir atvėriau perspektyvą tarpdisciplinine ir politologine prasme. Man labai gražiai pasakė Frankfurto oro uoste šiuo klausimu neprisistatęs jaunas lietuvis – juk pirmiau buvo politika, o istorija tik paskui. O štai politinius procesus galima vienaip, kitaip ir trečiaip analizuoti.
Rastieji dalykai istoriko požiūriu vienas kitam neprieštarauja, bet jie atveria daug naujų požiūrių. Pavyzdžiui, niekas nesitikėjo, kad lietuviškoji Vasario 16-osios originalo versija galėtų būti rūpėjusi Vokietijai. Bet tai, jog tai gulėjo archyve visus tuos dešimtmečius, liudija esminę naujovę – per du mėnesius nuo 1917 m. gruodžio iki 1918 m. vasario į Lietuvą buvo pradėta žiūrėti kaip į augantį ir vis svarbesnį tarptautinės teisės objektą. Šio fakto atsiradimas įrodo daug dalykų.
Nėra taip, kad nuvažiavau ir atradau. Jo ten neturėjo būti, jei norite žinoti, o jis ten atsirado. Kiti dalykai kur kas paprastesni, buvo kalbama apie nulinę versiją, kad gal apskritai toks dalykas neegzistavo. Pasirodo, egzistavo. Yra atviras klausimas, kiek egzempliorių versijų buvo, bet matosi, kad tikrai daugiau, nei viena. – Taip jau sutapo, kad verslininkai už tą aktą pasiūlė milijoną. Ką jūs darysit? – Šios trajektorijos visiškai nesusikerta. Galiu laike parodyti, kada susidomėjau, kada siunčiau, gavau trajektorijas. Tik galiu pakartoti savo pirmą reakciją. Čia yra mano trajektorija ir yra kita trajektorija. Ar jos eina lygiagrečiai? Mano nuomone, jos niekada nesusikirs. Man nerūpi ana trajektorija.
– Jūs atradote Vasario 16-osios aktą, o Lietuva atrado profesorių Liudą Mažylį. Sutinkate?
– Pacituosiu savo liūdnom aplinkybėm mėgiamą autorių argentinietį J.L.Borges. Juk mes kalbam apie žmogų, kuris buvo visiškai nežinomas. Kitas sako – o ne toks jau ir nežinomas. Kai man parašo šimtai žmonių, aš jiems gerai žinomas kaip avantiūristas, galėjęs eiti į šią avantiūrą, jie pažįsta mane, mano natūrą ir charakterį, čia nieko ypatingo neįvyko. Tai reiškia, kad sužino didesnis skaičius žmonių. Gal gerai.
– Bet smagu?
– Kodėl turi būti nesmagu, žinoma, kad smagu. Juk mes kalbam ne apie negatyvius reikalus.
– Kaip reaguoja šeima, pasikeitus jūsų viešumo situacijai?
– Šeima reaguoja narsiai, visiškai ramiai.
– Šio dokumento reikšmė Lietuvai yra labai didžiulė. O ką jums asmeniškai reiškia šis dokumentas?
– Žingeidumo troškimas, noras buvo apvainikuotas neeiliniu rezultatu, o avantiūrizmo, ieškojimo ir atradimo, tokio medžiotojo instinkto patenkinimo jausmą turbūt kiekvienas žmogus gali suprasti. Išvažiuoji ieškoti pėdsakų, o atrandi tai.
„Kitoks pokalbis“ – šeštadieniais ir sekmadieniais 18.25 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
