Ir būtent tai toptelėjo galvon praėjusią savaitę, kuri, kaip reta, prasidėjo, įpusėjo ir užsibaigė džiugiomis naujienomis. Iš pažiūros jas sieja tik tai, kad abi jos iš mokslo fronto.
Tačiau, pasakysit, kas bendra tarp Vilniaus universiteto (VU) profesoriaus S.Klimašausko ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus L.Mažylio?
Pirmojo darbas, kurio vien pavadinimui paaiškinti („Epigenetinių DNR žymių temporalinis sekimas atskiroms ląstelėms“) prireiktų daugiau raidžių, negu telpa į šį komentarą, ir suprantamas tiktai mažam specialistų ratui.
Nebent epigenetika paprastai nesidominti publika ištvertų iki komentaro pabaigos ir džiaugsmingai atsidustų suvokusi, kad tyrimo sėkmė žada pažangą pažangesniems medicinos diagnostikos metodams.
O jeigu dar paprasčiau – anksčiau ir tiksliau sužinotume, kuo sergame ar susirgsime.
Antrojo radiniui nereikia jokių įmantrių raidžių, nes nežinoti, kas yra Vasario 16-osios Aktas ir kad jo originalas visą laiką buvo laikomas nežinia kur dingusiu, įmanoma tik tuo atveju, jeigu apskritai nenutuoki, kokioje šalyje gyveni.
Pirmojo tyrimai sulaukė Europos mokslo tarybos dėmesio ir apdovanoti 2,5 milijono eurų dotacija. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje.
Antrojo stebuklas, matyt, sulauks pažadėtosios milijono eurų premijos ir jis nutiko laužant galvą, kokiu gi ypatingu įvykiu paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Kuris irgi bus švenčiamas pirmą kartą.
Pirmasis vadovauja tarpdisciplininei mokslininkų grupei, kurioje chemikai, epigenetikai, medikai, prie jos prisijungs kitos būsimos mokslo žvaigždės, jau šiandien dirbančios VU Gamtos mokslų centre.
Antrasis istorijos ir archyvų srityje yra mėgėjas entuziastas, kūrybiškai pažiūrėjęs į profesionalų istorikų iškeltas versijas ir jas praktiškai patikrinęs ten, kur kitiems iki tol tiesiog netoptelėjo.
Pirmojo darbų, kartu su jo kolegos profesoriaus V.Šikšnio indėliu į genų redagavimo žirkles reikšmė ilgalaikė, nes praktinius vaisius matysime ne šiandien ir ne rytoj, tačiau peržengia bet kokias nacionalines sienas.
Antrojo triūso vertė simbolinė, nuostabi ne tiek pačiam mokslui, kiek visuomenės nuotaikai, džiaugsminga pirmiausia mums patiems.
Gal dar vokiečiams, kuriems neteks laužyti galvos, ką padovanoti Lietuvai jos valstybės atkūrimo šimtmečio proga.
Ir kai jau pradedi manyti, kad vienintelis bendras vardiklis toje praėjusioje savaitėje yra profesoriaus titulas, suvoki, kad yra visai ne taip.
Daug svarbesnė bendra siužetinė linija yra toji, kuri neįmanoma be jau cituotos S.Hawkingo frazės – proto, aistros ir romantikos.
Nes klausantis abiejų profesorių – vieno planų gautą dotaciją iškart investuoti į tyrimo spartą ir plėtrą, kito kuklaus abejingumo premijoms – darosi be galo gera, nes supranti, kiek yra aplink žmonių, kurie dirba dėl atradimo džiaugsmo.
Būtent džiaugsmas visuomet buvo, yra ir bus amžinasis mokslo laimėjimų variklis.
Smalsumas kurstomas romantikos, protas žadinamas aistros, įkvėpimas maitinamas atkaklumo.
Jie visuomet bus galingesni už bet kokius senų sąskaitų suvedinėjimus, nuobodžius asmeniškumus ar tiesiog užstalės apkalbas, kurios, žinoma, lydėjo tik antrojo atradimą, nes – būkim atviri – kiek viešosios erdvės plepių gali pakalbėti apie citozino metilinimą? Nulis. Ir už tai ačiū.
Tačiau jeigu rimtai, tai daug labiau ačiū visiems mokslo žmonėms, kurių dėka kiekviena diena gali tapti naujo atradimo era ir kurie kasdien primena, kiek gali kartu nuveikti protas ir aistra.
