Yra LRT tokia laida „Nes man tai rūpi“. Nemanau, kad daug žmonių ją žiūri. Laidos pavadinimas geras, bet turinys siaubingas. Laidos kūrėjoms rūpi ne paskalos, o žmonių sąmoningumas, kaip tik tai, ką sako S.Freudas – instinktų tenkinimo atsisakymas bendram labui.
Bet juk instinktams pasiduoti taip smagu ir lengva, tiesa?
Viešbutyje žiūriu televizorių, dveji metai po „Germanwings“ lėktuvo katastrofos. Londone keletas žmonių žuvo nuo religinio silpnapročio. Irako turguje nuo panašaus pobūdžio idiotų atakos žuvo keliasdešimt žmonių. Viduržemio jūroje nuskendo keli šimtai pabėgėlių. Japonijos viešbučiuose greitai dirbs robotai, drabužius bus galima matuotis virtualiai, neišeinant iš namų ir...
Ir staiga apima keistas jausmas – man nusispjauti. Nuovargis, informacijos perteklius virsta abejingumu – ir instinktai nugali mane, jaučiu, kaip kultūra nubyra tarsi išdžiūvęs paplūdimio smėlis, lieka tik nuoga prigimtis, pasirengusi daugintis ir gintis.
Nusispjauti! Drebėdamas dėl savo gyvybės kaip apaštalas Petras (instinktai) išsižadu Kristaus (kultūros).
Nes nebetikiu, kad galiu nugalėti. Kultūra – tik sumautas figos lapas, ji nieko negali! Taip atsitinka ne dėl to, kad būčiau abejingas kuriai nors temai (nejausčiau užuojautos kenčiantiems ir pan.), o tik dėl to, kad ta tema įtraukiama į kliokiantį informacijos srautą, kurio sąmonė paprasčiausiai nebegali apdoroti, nebegali adekvačiai reaguoti, kyla vienintelis noras – atsiriboti.
Viskas be galo svarbu, tiek daug be galo reikšmingų smulkmenų, o skurdo ir žudynių nemažėja, žmonių labiausiai mėgstama bendravimo forma – kankinti vienam kitą – nesikeičia. Nusispjauti!
Susitikau seniai matytą draugę austrę, ji papasakojo buvusi Makedonijoje, pasirodo, jie pamišę dėl identiteto ir, žinoma, tai Aleksandras Makedonietis – visur stato kičinius paminklus su žirgais, raiteliais ir fontanais. Gėrėme kavą, juokėmės.
Paskui pagalvojau – juk mes, lietuviai, lygiai taip pat kankinamės dėl identiteto, dėl originalumo, dėl savo autentiško pasakojimo – kas mes tokie, kuo mes išskirtiniai ir pan.
Ir mes lygiai taip pat kaip vargšai makedonai, jei tik imame galvoti apie savo atpažinimo ženklus, iš karto griebiamės praėjusių amžių skonio, pavyzdžiui, jei paminklas, tai XIX amžiaus stilistikos senis su lazda arba bernas ant arklio su pagaliu.
Visas šis triukšmas dėl Nepriklausomybės Akto... Toks įspūdis, kad būtų surasta Lietuvos mergystės plėvė ir lietuvių tautos nekalto prasidėjimo įrodymas. Viešpatie aukštielninkas.
Vadinasi, mes vis dar siaubingai kompleksuoti, vis dar netikime, kad galime būti laisvi, nepriklausomi, sąmoningi.
Mums vis dar reikia įrodymų, emocijų, popierių, kurie iš tiesų įrodytų, kad egzistuojame.
Koks, po velnių, skirtumas, net jeigu tie mūsų signatarai išgėrę vyno ir lošdami pokerį sugalvojo pajuokauti ir sukurti valstybę – koks, po galais, skirtumas?
Višta pagal panašumą gali pretenduoti į paukščio identitetą, bet niekaip negali pasinaudoti jo sparnais. Tokia višta Makedonija, tokia višta, ko gero, ir Lietuva. Jeigu nepavyksta rasti ir atpažinti savęs dabartyje, ieškome praeityje. Bet praeitis gyva tik tuomet, kai susijungia su dabartimi, ją pratęsia.
O lietuvio identiteto pasakojime spengia baisi praraja, kurios jokiu, net ir labai reikšmingu, dokumentu neužkimši. Nes tai tik fasadas, fetišas.
Jeigu lietuvio viduje chaosas, jeigu jo sąmonė sulaukėjusi, jeigu kultūra neskatina jo eiti sąmoningumo keliu, jis užsisklendęs instinktų srityje – jis žudo, griauna, prievartauja.
Ką daryti? Galiu pasakyti, ką aš darysiu.
Prisitvosiu, pasiduosiu instinktų orgijoms, nes instinktais taip pat būtina rūpintis, juk turi išlikti pusiausvyra, – paskui kentėsiu, išsiblaivysiu, tada suspausiu sėdmenis, grįšiu į kultūros prieglobstį, vėl dirbsiu, puoselėsiu, garbinsiu ir kursiu. Nes man vis dar nenusispjauti.
