Tokius klausimus kelia paskelbta kasmetė ataskaita apie grėsmes Lietuvai, kurią kartu parengė Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos.
Jau įprasta, kad prieš paskelbiant ataskaitą buvo purenama politinė ir viešųjų ryšių dirva – įžvalgomis už uždarų durų pasidalyta su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariais.
Politikams pateikta informacija esą buvo tokia slapta, kad apie ją negalima žinoti paprastiems mirtingiesiems.
Tad Seimo nariai tik reikšmingai pūtė akis demonstruodami, kokia ta ataskaita svarbi.
Prie žvalgybininkų reklamos kampanijos, žinoma, prisidėjo ir triukšmas dėl Seimo nario M.Basčio, bendravusio su galimais Rusijos saugumo agentais, taip pat melagingi pranešimai apie Lietuvoje dislokuotų vokiečių karių neva įvykdytus nusikaltimus.
Pati ataskaita nenustebino kokiomis nors naujovėmis, skiriančiomis ją nuo ankstesnių metų kūrinių.
Pagrindinė grėsmė bei galvos skausmas Vakaruose – islamiškasis terorizmas ir jo maitinamas dešinysis radikalizmas – liko mūsų agentų akiračio pakraščiuose.
Matyt, tai galima suprasti. Maža neįtakinga valstybė – neįdomus prieglobstis ne tik pabėgėliams, bet ir taikinys tarptautiniams teroristams.
Radikalios ksenofobinės pažiūros paplitusios ne tik visuomenėje, bet net ir pagrindinių politinių jėgų gretose, tačiau jos kol kas neišsilieja į kokius nors reikšmingesnius judėjimus.
Tad ataskaitoje, kaip ir anksčiau, dominuoja Rusija ir beveik visiškai nuo jos priklausoma satelite skelbiama Baltarusija.
Šių metų dokumente nebėra net tų lakoniškų teiginių apie tai, kokia galėtų būti reali grėsmė, kad Rusija imsis karinių veiksmų prieš Lietuvą – taigi ir prieš NATO.
Anksčiau dar būdavo pasakoma, kad tokia galimybė nebėra „tiktai teorinė“, dabar nebeliko netgi tokių vertinimų.
Viena vertus, gal tai visai savikritiška. Juk Lietuvos slaptosios tarnybos greičiausiai neturi ir negali turėti resursų, leidžiančių gauti daugiau ar mažiau patikimą informaciją apie padėtį aukščiausiuose Rusijos politinės ir karinės valdžios sluoksniuose bei jų ketinimus.
Nebent tokia informacija ar bent jos nuotrupomis pasidalija kas nors iš didžiųjų NATO partnerių, nors jos ir pačios šlubuoja šioje srityje.
Bet ką skaitome vietoj to? Pirma, prielaidą, kad Maskvos režimas darysis vis mažiau prognozuojamas, nes vis daugiau valdžios sutelkiama prezidento V.Putino rankose. Antra, purpurine spalva švyti teiginys, jog Rusija įstengtų pradėti karinius veiksmus prieš Lietuvą per parą ar dvi.
Pastaroji frazė pagal ataskaitos autorių sumanymą tikriausiai turėjo tapti viena pagrindinių jos ašių. Regis, taip ji daugelio ir buvo įvertinta.
Vis dėlto kas iš tiesų norėta tuo pasakyti, išskyrus norą pasiųsti emocinį signalą, jog priešas jau prie vartų ir jau beveik laužiasi?
Ar tiesiog konstatuotas savaime suprantamas faktas, jog Rusijos kariniai pajėgumai bei parengtis leidžia jai per tiek laiko užpulti Lietuvą? Ar turėta omenyje, kad per tiek laiko užpuolikai jau siautėtų Lietuvos teritorijoje?
Neatmestina, jog daugelis piliečių, išgirdę ar perskaitę šias ataskaitos eilutes, suprato, kad galime būti labai greitai okupuoti. Beje, dėl pagrindinio žvalgybininkų perspėjimo kilo ginčas net valdžios viršūnėse.
Antai krašto apsaugos ministras R.Karoblis pasamprotavo, jog tai reiškia, kad priešas gali taip greitai užimti Lietuvą, jeigu tik mes ir mūsų partneriai nebūsime čia sutelkę pakankamų pajėgų.
Tačiau vyriausioji kariuomenės vadė, prezidentė D.Grybauskaitė, kuri yra ir šio ministro globėja, iškart valdingai šūktelėjo baigti kelti paniką rikiuotėje. Šalies vadovė čia pat pabrėžė, kad dabar su partneriais tikrai galime jaustis saugūs.
Tai buvo ne vieninteliai politiniai ratilai, kuriuos sukėlė žvalgybininkai. Pavyzdžiui, jie sau leido paskelbti, jog „išskirtinių teisių“ lenkų mažumai reikalavimas irgi yra Rusijos planas.
Aiškintis dėl šio teiginio turėjęs ir galutinai susipainiojęs VSD vadovas D.Jauniškis ėmė dėstyti, esą omenyje turėtas pavojus, jog taip gali būti kurstomas separatizmas, bet čia pat pareiškė, kad duomenų apie destruktyvius Lietuvos lenkų ar kitų tautinių mažumų ketinimus neturi.
Lygiai tokiu pat noru pataikyti į bendrą isterišką toną atsiduoda ir radikalių ar net sektantiškų judėjimų, kibernetinių išpuolių vienareikšmiškas užrašymas į Rusijos specialiųjų tarnybų sąskaitą.
Žodžiu, baltų siūlų ataskaitoje – visas kamuolys. Nors yra ir teigiamų dalykų. Pavyzdžiui, paskelbtas vienas kitas galimas Rusijos šnipas, taip pat neįprastai tiesiai konstatuota, kad Maskvos informacinės agresijos projektai Lietuvoje neturi beveik jokio pasisekimo.
Bendras pažymys už šį rašto darbą būtų toks pat kaip ir ankstesniais metais. Apystipris šešetas.
