„Lietuva privalo išlaikyti visų rūšių studijas ir mokslinius tyrimus“, „(susijungimas) papildomo valstybės finansavimo nepareikalautų“, „visaapimantis vienas universitetas“, „siūloma vystyti savarankišką (miesto/regiono) universitetą“, „orientuojantis į studijų ir mokslo kokybės didinimą“ (...) Aukščiau esančios frazės paimtos iš aukštųjų mokyklų siūlymų dėl tinklo optimizacijos.
„Mes ir toliau išliekame savarankiška, stipria institucija“, „nereikėtų baimintis kitiems universitetams prisijungti prie labiau skėtinės struktūros“, „manome, kad kol kas geriausia išeitis – universitetų autonomija“, „27 metus Lietuva neturėjo aiškios aukštojo mokslo vizijos ir strategijos“, „mūsų tikslas – priimti kuo daugiau norinčių studijuoti“ (...). Tai – citatos iš aukštųjų mokyklų vadovų pasisakymų žiniasklaidoje. Daugiausia dėmesio sulaukė Kauno technologijos universiteto siūlymas sujungti Kauno aukštąsias mokyklas į vieną universitetą.
Diskusija universitetų jungimo klausimais verda ir privačiuose suinteresuotų asmenų pokalbiuose, ir viešai socialiniuose tinkluose. Diskutuojama apie naudą ir nuostolius, universitetų apibrėžimą ir jų atliekamas funkcijas, apie studentų skaičių ir valdomą turtą.
Susijungimai – būdas reformuoti sistemą
„Kai kada diskusija taip įsisiūbuoja, žmonės tampa tokie įsitraukę, jog pokyčių įvykdyti neįmanoma“, – teigia Timo Aarrevaara, Helsinkio universiteto Politikos ir ekonomikos tyrimų grupės vadovas.
Daugiau nei pusšimčio publikacijų aukštojo mokslo jungimosi tematika autorius, knygos „Susijungimai aukštajame moksle: Šiaurės Europos patirtis“ bendraautorius ir redaktorius teigia, jog susijungimai aukštajame moksle yra būdas daryti reformas. Tyrimai rodo, jog toks būdas reformuoti aukštojo mokslo sistemą tampa vis populiaresnis.
„Per pastaruosius dešimtmečius universitetų skaičius Suomijoje sumažėjo nuo 40 iki 20. Ne visada viskas vyksta, kaip suplanuota, nes neretai susijungę vienetai vis dar stengiasi elgtis taip, kaip jie elgėsi iki susijungimo“, – vieną iš didžiausių iššūkių susijungiančioms institucijoms įvardija T. Aarrevaara.
Dvi stovyklos – du skirtingi požiūriai
Karlstado universiteto (Švedija) tyrėjas Matsas Perssonas savo mokslo darbe pateikia ypač įdomų pavyzdį iš planuoto trijų Norvegijos kolegijų – Ostfoldo, Buskerudo ir Vestfoldo – susijungimo. Ištyrinėjęs derybų dėl susijungimo dokumentus, atlikęs dalyvavusių asmenų apklausas, M. Perssonas nustatė, kad susijungimo „šalininkai“ ir „priešininkai“ savo pozicijas grindė skirtingais požiūriais.
„Kam mums jungtis? (...) Jiems reikia tik mūsų pinigų savo doktorantūros programoms finansuoti. (...) Net jei ir susijungtume, analizė parodė, kad iš to praloštume“, – taip apibendrintai mokslininkas pateikia „priešininkų“ stovyklos argumentus.
„Kodėl jie nenori jungtis? (...) Doktorantūros programos pakeltų kokybę visuose lygmenyse. (...) Susijungime nėra laimėtojų ir pralaimėtojų – globaliame pasaulyje išlieka tik geriausieji. Kartu esame stipresni“, – tokiais argumentais rėmėsi „už“ stovyklos šalininkai.
Susijungus trims kolegijoms, joms, toliau plėtojant doktorantūros programas, naujasis darinys būtų galėjęs tapti universitetu.
„Mes“ ir „jie“ – ką tai iš tiesų reiškia?
Pasak M. Perssono, „už“ šalininkai savo požiūrį grindė idėja, jog globaliame pasaulyje verta būti stipresniems (tyrėjas remiasi jo šalyje vyraujančia nuostata, jog universitetas žinių visuomenėje, kurioje vertinamos tyrimais pagrįstos studijos, yra stipresnis išsilavinimo rinkos dalyvis nei kolegija).
„Šis požiūris grįstas idėja, išorine orientacija, moderniu požiūriu. Konkurencingumas čia suprantamas kaip naujosios, susijungusios institucijos padėtis bendroje išsilavinimo rinkoje“, – teigia tyrėjas.
M.Perssono teigimu, išorinė orientacija reiškia tai, jog „mes“ šiame požiūryje yra naujoji, susijungusioji institucija (visos trys kolegijos kartu, nesupriešinant nė vienos iš jų), „jie“ – likę išsilavinimo rinkos dalyviai.
Radikaliai skirtingas yra „prieš“ stovyklos požiūris: jis grįstas ne idėja („ką tuo pasieksime“), bet procedūromis („kaip mes tą atliksime“), ne išorine, bet vidine orientacija („mes“ / „jie“ – tai viena besijungiančioji institucija prieš kitas), ne moderniu, o tradiciniu požiūriu („mes visada darėme tai ir tai, kodėl turėtume keistis“).
Tyrėjas pabrėžia, nuo pat pradžių trys aptariamos institucijos nebuvo sutarusios, kas kiekvienai iš jų yra pagrindinė vertybė, ko bus siekiama. Darbo grupė, dokumentavusi derybų procesą, priėmė sprendimą nesutarimų neeskaluoti. Tekstai pateikiamuose dokumentuose buvo aptakūs ir juos buvo galima interpretuoti įvairiai. Stovykla „prieš“ sustiprėjo.
Apie pinigus kalbėti lengviau, nei apie mokslo tyrimus
Panašaus tyrimo Lietuvoje rezultatai, imant tiek aukštųjų mokyklų pasiūlymus dėl jungimosi, tiek jų vadovų pasisakymus, taip pat galėtų būti įdomūs: kas kam yra „mes“ ir „jie“, kaip suprantama „už“ ir „prieš“, kas žiūri į globalią išsilavinimo rinką, o kas – siekia išlikti?
Pasak suomio T.Aarrevaaros, nors svarbiausias universitetų indėlis į visuomenės gerovę ir valstybės vystymąsi yra tarpdisciplininiai tyrimai, inovacijos, mokslu grįsto studijos, skleisti žinias apie tai nėra lengva. Visai kitas dalykas – susijungimai.
„Kai kalbame apie susijungimus, visi žino, apie ką eina kalba. Tai – dažna tema medijose, spaudoje. Aptariama ekonominė nauda, administraciniai dalykai, kas su kuo jungsis ir panašiai“, – teigia tyrėjas.
Kaštai, reikalingi susijungimams įgyvendinti – įspūdingi, nenuostabu, kad kyla noras juos aptarinėti. Štai Aalto universiteto sukūrimui buvo pritraukta 750 milijonų eurų investicijų. Investicijų atneštą naudą, pasak tyrėjo, bus galima įvertinti po 20-30 metų: „Tarptautiškumo, nei vietos reitinguose nenusipirksi, tai – ilgas ir sunkus darbas“.
Sėkmė neapsiriboja ekonomine nauda
T. Aarrevaaros teigimu, Suomijoje susijungimai vyksta ir tarp sektorių – jungiasi universitetai ir kolegijos, universitetams nusiperkant kontrolinį kolegijų akcijų paketą (Suomijoje po 2013 m. kolegijų reformos jos praktiškai tapo akcinėmis bendrovėmis).
Nors tyrimai rodo, jog apie 80 proc. jungimųsi aukštojo mokslo sektoriuje yra sėkmingi, tyrėjai pabrėžia, jog, vertinant aukštojo mokslo institucijų junginio sėkmingumą, reikėtų neapsiriboti ekonomine nauda.
Nurodoma, jog aukštajame moksle jungimosi procesai turėtų būti grindžiami akademiniais ir strateginiais tikslais, o ne siekiant sutaupyti pinigų.
„Susijungę atskiri vienetai gali tapti stipresni, labiau patrauklūs, matomi tarptautiniu mastu. Susijungimai yra įvykę pačiose įvairiausiose šalyse, pačiose įvairiausiose situacijose, kai reikėjo struktūrinių reformų. Taip susikūrė kitas, stipresnis institucijų lygmuo, toks, koks neegzistavo anksčiau. Sustiprėjo antrepreneriškas požiūris, valdymo struktūra“, – teigia T. Aarrevaara.
Būtina vizija ir stipri lyderystė
Literatūroje nurodoma akademinė aukštojo mokslo institucijų susijungimų nauda yra besidubliuojančių studijų programų panaikinimas, didesnė akademinė integracija ir bendradarbiavimas, akademinio institucijos profilio praplėtimas.
Sėkmingiausi būna tie susijungimai, kuriuose jungiasi geografine prasme artimos institucijos, tos, kurios turi skirtingus profilius, nes taip prasiplečia rinkai siūlomas studijų ir tyrimų asortimentas. Tam, kad susijungimas vyktų sklandžiai, reikalingas vieningas tikslas, misija ir vizija bei stipri lyderystė. Stipri lyderystė taip pat yra tas faktorius, kuris padeda išspręsti kylančias problemas dėl skirtingų besijungiančių organizacijų kultūrų.
Vasario pabaigoje Lietuvos universitetai ir kolegijos Švietimo ir mokslo ministerijai pateikė pasiūlymus dėl aukštojo mokslo pertvarkos. Jie – įvairūs: kai kurios aukštosios mokyklos atsisako jungtis, kitos – nesibaimina „išnykti“ po kitos institucijos pavadinimu. Išskirtinį pasiūlymą pateikė Kauno technologijos universitetas (KTU) – per kelis etapus siūloma sujungti net 15 aukštųjų mokyklų.
2017-asiais Lietuvoje bendrajame priėmime dalyvauja 41 aukštoji mokykla (19 universitetų, 22 kolegijos).
