Ši diskusija, kaip ir stumiamas Seimo nutarimas, taip pat naujas nacionalinis susitarimas, buvo panašesnė į proginę viešųjų ryšių akciją.
Mat pastaruoju metu žiniasklaidoje padaugėjo įvairių ekspertų, badančių pirštais į vis aukštyn šuoliuojančius emigracijos rodiklius, perspėjimų, kad šalis mirtinai nukraujuoja tiesiog akyse.
Todėl „valstiečių“ vedlys R.Karbauskis puolė demonstruoti, kaip rūpestingai nauja valdžia reaguoja į iššūkius.
Nutarimo projekte garsiausiai skamba trys dalykai: suburti nežinia kelintą specialią darbo grupę, kuri nežinia kelintą kartą analizuotų situaciją, sukurti specialią instituciją, kuri specialiai užsiimtų emigracijos stabdymu, ir sukurti specialią ilgalaikę emigracijos stabdymo programą.
Bet ekspertai aiškiai leido suprasti, kad kokių nors naujų ypatingų analizių, kurios atskleistų iki šiol neatskleistas amerikas, nereikia.
Pagrindinės bėdos priežastys – seniai lyg ant delno. Pirmiausia – ekonominės. Tol, kol bus toks didelis algų ir materialinės gerovės atotrūkis tarp Lietuvos ir Vakarų valstybių, į kurias emigruojama, kalbėti apie lūžį, esmingai pristabdant emigraciją, naivu.
Negana to, Lietuvos nukraujavimą skatina pati valstybė savo rankomis, teisingiau – savo neveiklumu.
Didėja socialinė nelygybė, kuri neleidžia nemažai, o gal net didžiajai daliai visuomenės pajusti to makroekonominio augimo, kuriuo taip mėgsta girtis politikai, vaisių.
Nėra aiškios, nuoseklios, efektyvios ir ilgalaikės mokesčių politikos, kovos su ekonomikos šešėliu, kokybiško ir ilgalaikio investicijų pritraukimo. Stringa švietimo, socialinės srities, regioninės politikos reformos.
Svarbiausia, kad dėl to atsakingos iš esmės visos šalį iki tol valdžiusios valdžios.
Todėl tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų atstovai, diskusijoje apie visus šiuos dalykus kalbėję ne mažiau oriai ir autoritetingai nei ekspertai, atrodė lyg ką tik nužengę iš Mėnulio.
Lygiai taip pat tragikomiškai jie atrodo, kai konstatuoja, kad žmones svetur gena ne tik ekonominiai motyvai, bet ir nepasitikėjimas valstybe, socialinio neteisingumo, netikėjimo ateitimi jausmas. Juk visa tai – skandaluose, intrigose ir savuose interesuose nuolat skendinčio politinio elito nuopelnas.
Galima pridurti, kad bent daliai piliečių išties sunku tikėti ateitimi valstybės, kurią valdantieji pastaruosius kelerius metus garsiai skelbia kone pasmerkta karui su Rusija.
O ar tokia ant karo slenksčio esanti Lietuva gali suvilioti potencialius investuotojus?
Dar garsiau nei politikai apie mirtiname pavojuje atsidūrusią Lietuvą kalba slaptosios tarnybos, kasmet vis liepsningiau perspėjančios apie kone neišvengiamą Rusijos grėsmę.
Šiemet žvalgybininkai apie tai įspėjo mįslingai, tačiau įspūdingai: tas karas gali prasidėti netgi per 24 valandas. Taigi, suprask, bet kurią akimirką.
Vis dėlto dar kvailiau už visus buvusius valdančiuosius, dėsčiusius, kaip visos buvusios valdžios nieko nepadarė, kad suvaldytų emigraciją, atrodė dabartiniai tautos išrinktieji.
Premjero S.Skvernelio kalba diskusijoje buvo grįsta savaime suprantama mintimi, kurią kartojo ir opozicija, – tokie Seimo nutarimai ar nacionaliniai susitarimai yra beprasmis reikalas.
Vyriausybės vadovo įsitikinimu, valdžia turi tiesiog vykdyti pažadus, gerai dirbti ir įgyvendinti savo programą.
Tačiau R.Karbauskis, beje, nepasivarginęs dalyvauti diskusijoje, viešai pareiškė, kad premjeras esą nežino, ką kalba, nes neįsigilino į susitarimo projektą.
Šis viešas susikirtimas – dar vienas aštrėjančios dviejų svarbiausių valdžios galvų konkurencijos ir netgi konflikto požymis.
Konfliktas – ne tik asmeninis, bet ir institucinis. Vienas mėgina vadžias, kaip ir žadėjo, imti į Seimo rankas, kitas, aišku, stoja mūru už Vyriausybės daržą.
Tokia takoskyra skaldo ir didžiausią Seimo frakciją – apie tai, kad dalis „valstiečių“ būtų nieko prieš iš jos emigruoti, viešai pripažino ir premjeras.
Aišku, kartu tai buvo ir įspėjimas R.Karbauskiui, ir galbūt tam tikras šantažas šiame pokeryje, kaip ir pastaruoju metu kone demonstratyvūs S.Skvernelio susitikimai su konservatorių vedliu G.Landsbergiu.
Tiesa, lieka mįslė, į kurią aiškaus atsakymo kol kas niekas nepateikė: kokia kita politinė dėlionė leistų išlikti dabartiniam premjerui, taip pat garantuotų, kad valdžia bus stabilesnė ir efektyvesnė?
Net jei S.Skvernelis su savimi išsivestų pusę frakcijos (tai menkai tikėtina), rimtesnės valdžios ir visai opozicijai padedant jis nesulipdytų.
Tad gal jis bando sau kloti raudoną išleistuvių kilimą, vedantį į 2019 m. prezidento rinkimus? Jei taip, ar ne per anksti?
Dar vienas klausimas: kas tokiu atveju prisiimtų atsakomybę už žlugusius pažadus kovoti su emigracija, visomis kitomis bėdomis, taip pat už politinę sumaištį, galbūt vedančią į pirmalaikius Seimo rinkimus?
Papildomas klausimas: kas tuomet galėtų suvaldyti padėtį?
Bent jau tikrai – ne prezidentė D.Grybauskaitė. Ji jau dabar plaunasi rankas, šią savaitę pareiškusi, kad už galimą valstybės nestabilumą pirmiausia bus atsakingi Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovas R.Karbauskis, premjeras S.Skvernelis ir Seimo pirmininkas V.Pranckietis.
Trumpai tariant, dėl išsivaikščiojančios tautos galvą sukančiai valdžiai verta itin susirūpinti, kad nepakriktų ji pati.
