Apie tai, ar ilgesni mokslo metai būtų naudingi, „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su edukologe Austėja Landsbergiene.
– Šiandien prie Švietimo ir mokslo ministerijos buvo surengtas protestas prieš mokslo metų ilginimą. Noriu paklausti jūsų taip pat, kaip klausė protesto dalyviai: ar ilgiau yra geriau?
– Vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra. Mes turime kompleksiškai šnekėti apie tai, kokia šiandien yra Lietuvos švietimo sistema, koks yra ugdymo turinys ir kas būtų tinkamiausia. Jei tiesiog imsime ir pailginsime mokslo metus, nieko kito nekeisdami ir į nieką kitą neatsižvelgdami, lygiai taip pat tada galime ir patrumpinti. Kai kalbame apie sistemą, joje yra labai daug dedamųjų, į ką reikia atsižvelgti.
Šiandien Lietuvoje mes turime kalbėti apie emocinį klimatą mokykloje, mokytojo profesiją, kokia ji yra ir kas yra svarbiausia, kokios kompetencijos svarbios, ir apie ugdymo turinį, koks jis yra šiandien ir ar jis atliepia tuos poreikius, kurie yra 2017 metais.
– Ar jūs sutiktumėte, kad mokslo metai būtų pailginti taip, kaip siekiama padaryti? Ar tai turėtų įtakos rezultatams?
– Man jau dabar tenka susitikti moksleivių, kurie sako, kad mes jau vadovėlį baigėme. Tai jie tiesiog dar dvi savaites bus mokykloje? Mes turime pakeisti ne tik mokslo metų trukmę, bet ir tai, ką mes dėstome ir kaip dėstome. Jei su mokiniais važiuosime į išvykas, mokyklose bus daugiau projektų – tokie naujieji aktyvūs ugdymo metodai yra imlesni laikui.
Projektas, kurio metu reikia susitarti, aptarti, kokių vaidmenų imsimės, kur moksleiviams reikia savarankiškai rinkti medžiagą, po to ją pristatyti, yra daug imlesnis laikui, negu kai atsivertėm vadovėlį, 34 puslapis, visi išmokom, atsiskaitėm ir viskas.
– Bet taip paprasčiausia?
– Žinoma, bet šiandien visi žinome, kad tie metodai yra atgyvenę, nebeveikia. Jei kalbame labai praktiškai su darbdaviais, tai kokių jie nori žmonių? Jie nori mąstančių žmonių, ne vykdytojų, o kūrėjų.
– Ar papildomas mėnuo padėtų sukurti tuos mąstančius žmones?
– Jei pakeistume, kaip. Tai ir yra esmė.
– 2008 m., kai buvo atnaujintos ugdymo programos, mokslo metai Lietuvoje truko 39 savaites, kaip ir daugelyje Europos šalių. Iki 2015 m. jie sutrumpėjo mėnesiu ir savaite, iki 34 savaičių. Programos liko tokios pačios, orientuotos į 39 savaičių trukmę. Reiškia, kad per trumpesnį laikotarpį reikia išmokti daugiau. Ar tai yra sveika tiek mokytojui, tiek mokiniui?
– Lietuvoje jau ne vienerius metus kalbame apie norėjimą viską sudėti į ugdymo programą. Tie, kurie kuria programas, dažnai mato neholistinį vaizdą. Kaip universitete nemažai studentų sako – ateini į tą paskaitą ir dėstytojas sako, kad jo paskaita yra svarbiausia, ateini į kitą – jo paskaita svarbiausia, tada neįsivaizduojami kiekiai literatūros, kurią reikia perskaityti, nes visi įsivaizduoja, kad jo dalykas yra vienintelis.
Kadangi mokykloje turime mažai integruoto ugdymo, ypač, kai kalbame apie pagrindinę mokyklą, o apie gimnaziją net sunku kalbėti, dažnai visa gimnazija yra tarsi pasiruošimas brandos egzaminams, tokiu atveju kiekvienas mokytojas mato tai, ką jam reikia pasiekti.
– Jūs kalbėjote apie papildomą veiklą, kuri būtų kaip ugdymas – tam tikri projektai, galbūt ekskursijos į valstybei reikšmingus objektus ar elementariai biologijos pamokos, kai vaikai išeina į gamtą ir bitę mato ne vadovėlyje, o gyvai. Jei mokytojas į 34 savaites turi sukišti 39 savaičių kursą, iš kur dar atrasti laiko išeiti į gamtą ar išvažiuoti į ekskursiją?
– Puikiai suprantu mokytoją. Apskritai Lietuvoje mokytojai dabar yra įsitempę. Vieną dieną kalbame, kad pailginsime mokslo metus, po dviejų savaičių atšaukiame. Tada keisime ugdymo programas, peržiūrėsime lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo turinį. Man kartais atrodo, kad mokytojai numoja ranka ir sako – ai, gi tuoj ir vėl pasikeis. Ta frustracija yra vidinė, gili.
– Vadinasi, mūsų švietimo architektai konstruoja ne tokią konstrukciją, kuri turėtų būti, ar ne nuo ten pradeda, ar apskritai neturi vizijos, kaip turėtų atrodyti švietimo sistema?
– Jau keletą metų kalbu apie tai, kad mes neturime tikslo. Kai nežinai, kur eini, nesvarbu, kuriuo keliu eiti. Vis vien eini į nežinią. Mes nesame išsikėlę, ko norime. Ar mes norime išsaugoti mažas mokyklas, ar norime jas uždaryti, ar mūsų pagrindinis tikslas yra atsidurti pirmame reitingų dešimtuke, ar tai, kad mokyklose sumažėtų savižudybių, blogai besijaučiančių mokinių, patyčių.
Problemų yra daug, bet visų jų vienu metu neišspręsime. Šiandien aš nematau, kad būtų tvirta politinė valia pasakyti, kad mes, kaip Lietuva, siekiame A, B, C ar tiesiog A ir B.
– Kas, jūsų manymu, turėtų būti tas A ir B? Nuo ko reiktų pradėti?
– Mano manymu, šiandien didelį dėmesį turėtume skirti mokytojų ruošimui, jau esančių perkvalifikavimui ar kvalifikacijos kėlimui. Pedagogų ruošimas šiandien neatliepia poreikio. Kai mes kalbam, kaip vaikas turėtų būti ugdomas, labai pasigendu, kad pedagogai, atėję iš ugdymo įstaigų, kuriose jie ruošiami, turėtų ne tik supratimą apie tai. Supratimą jie turi, dauguma jų šneka taip, kaip reikia. Bet kai reikia atsistoti prieš klasę, dirbti su vaikais, dirbti projektais, mokyti vaikus mąstyti, užduoti klausimus, turėti savo nuomonę, dažnai pradedame susidurti su iššūkiais. Kai kalbame, kad Lietuvoje yra tik šiek tiek daugiau nei 3 proc. mokytojų, kurie yra jaunesni, nei 30-ies, tai reikia skambinti pavojaus varpais.
– Vienas iš prioritetų – pedagogų ruošimas ar perkvalifikavimas. Kas dar?
– Kita yra švelni priemonė – tėvų ugdymas. Mes negalime staiga pasakyti, kaip visa švietimo sistema, kad dabar jūsų vaikus ugdysime taip, ypač, jei tai kardinaliai priešinga tam, ką patys tėvai, jų tėvai patyrė. Tai yra nuostatos, kurios formavosi ne vienerius ir ne 10 metų. Staiga, jei ateiname ir numetame sprendimą, natūralu, kad sulaukiame didžiulio pasipriešinimo.
Mes bent jau turime išaiškinti, čia lygiai taip pat, kaip mokinys. Jei tu jam išaiškini, kodėl aš darau viena ar kita, kodėl jam to reikės, jis gali sakyti, kad man vis vien to niekada nereikės, bet jo požiūris dažnai yra toks, kad mokytojas bent jau stengėsi man išaiškinti – galbūt man to nereikės, bet iš pagarbos jam ateisiu į pamoką, joje dalyvausiu.
Tėvai į mokytojus dažnai žiūri taip, tarsi yra mes ir jie, kurie kažką primeta. Lygiai taip pat žiūri mokytojai, kad esam mes, kurie esame profesionalai, o ateina tėvai ir mums aiškina, kaip dirbti.
– Suprantu, kad jei tai, ką jūs šnekate, sudėtume į vieną paketą, jūs nebūtumėte prieš, kad mokslo metai būtų prailginti?
– Visai neseniai teko bendrauti su Izraelio švietimo politikos formuotojais. Ten kai kuriose mokyklose mokiniai mokosi nuo 8 val. 30 min. ryto iki 19 val. 30 min. vakaro. 13 pamokų turėti yra visai normalu, dar nereikia pamiršti, kad jie mokosi 6 dienas per savaitę.
Toje pačioje Italijoje lygiai taip pat visi mokiniai į mokyklą eina 6 dienas per savaitę. Tiesiog žiūrint į plikus skaičius mes tikrai nepraleidžiame mokykloje neįsivaizduojamai daug laiko. Labiausiai noriu akcentuoti, kad ne tik tai yra mūsų švietimo sistemos opiausias klausimas.
– Bet, galbūt galima nuo to pradėti ir paraleliai rengti pakeistas ugdymo programas ar kalbėti dėl mokytojų parengimo?
– Aš manau, kad galima pradėti atvirkščiai. Kai mes sutarsime dėl kito turinio, bus aišku, kodėl turi keistis struktūra ir forma. Forma be turinio yra niekinė. Dabar tiesiog prailginus mokslo metus aš bijau, kad vaikai tiesiog 2 savaitėmis ilgiau sėdės mokyklos suole ir bus kamšomas laikas.
– Dabar gegužę tiesiog vaikštoma į mokyklą, o rugsėjis yra praeitų metų programos kartojimas. Iš principo 3 mėnesiai atostogų ir 1-2 mėnesiai nieko neveikimo.
– Mūsų mokykloje mokiniai mokosi ilgiau. Mes nuolat susiduriame su atmestinu požiūriu į paskutinį mėnesį. Mes sakome, kad jis čia yra prasmingai, mes net galime paaiškinti, kodėl jis toks yra ir kaip viskas yra. Tai yra giluminės nuostatos, kad ką jau ten mokytis vasarą. Tiesiog paėmus ir ištęsus mokslo metus, ypač valstybės lygmeniu, tikėtis kokybinio pokyčio yra ganėtinai optimistiška.
– Ar nebūtų teisinga, jei pačios mokyklos pasirinktų, kad mokslo metai turėtų būti ilgesni ar trumpesni?
– Vis vien turi būti ribos. Kai yra kuriama ugdymo programa, dažnai įvardinama, kokiai trukmei ji sukurta. Mokyklos, kurios nori taikyti daugiau alternatyvių, kūrybinių ugdymo metodų, ką ir mes padarėme, pailgina mokslo metus, kad būtų galima važiuoti į išvykas, į mokyklą kviesti svečių, daugiau projektais dirbti. Tada kažkiek ribų gali būti, bet mokykla turi būti labai sąmoninga ir tartis su savo bendruomene, ypač, jei kalbame apie mokyklas, kuriose bendruomenės yra įgalintos.
– Kaip jūs vertinate faktą, kad prieš mokslo metų ilginimą protestuoja švietimo profsąjungos, mokytojai? Kai kam gali kilti abejonių, kad jie ir yra tas stabdis, kuris nori užkirsti kelią naujovėms ar reformoms?
– Visada yra dvi pusės. Aš neabejoju, kad kiekvienoje sistemoje yra tokių žmonių, apie kuriuos jūs kalbate. Vis dėlto esu linkusi tikėti, kad didžioji dalis žmonių taip elgiasi, nes nežino. Jie pavargo nuo pokyčių, nežinomybės, neaiškumo – ką tai reiškia, kokios to pokyčio sudedamosios ir kaip visa tai atrodys.
Jei mes kalbėsime su mokytojais, paaiškinsime, koks yra lūkestis, kaip viskas gali būti, ir jokiu būdu nesakau, kad po 10-15 metų, kartais tos diskusijos yra trumpos. Reikia nepamiršti, kad Lietuvoje profesinėms sąjungoms priklauso labai nedaug mokytojų, jos atstovauja labai nedidelę dalį. Antra, švietimo sistema apskritai gali ir turėtų būti tokia, ypač, kai kalbame apie tėvų įgalinimą ir bendruomenių kūrimą, kurioje net nereikėtų profesinių sąjungų.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
