Nieko ypač nauja nesiūloma – kol kas tik 10–15 dienų ilginti mokslo metus, dar ir leidžiant mokykloms pačioms spręsti, ar vėliau juos baigti birželio mėnesį, anksčiau pradėti mokytis rugpjūtį, ar trumpinti kitas atostogas.
Ši naujovė būtų grįžimas prie ankstesnės tvarkos, nes mokslo metų trukmė nuo 39 iki 34 savaičių buvo sutrumpinta 2007 metais. Lietuvos mokiniai ES atostogauja kone ilgiausiai, tik Kroatijoje dar ilgiau.
Galima nuspėti, kas laukia ŠMM žengus kitus švietimo sistemos pertvarkos žingsnius, jei net smarkiai pedagogų interesų neužkabinantis mokslo metų ilginimas paskatino jų profesines sąjungas pradėti kone kryžiaus žygį prieš šią idėją pasitelkiant mokinius ir Lietuvos tėvų forumą.
Nesunku suprasti, kodėl mokiniai nesidžiaugia mokslo metų ilginimu, – sunku rasti moksleivį, kuriam nepatiktų atostogos. Bet kodėl entuziazmu netrykšta ir dalis mokytojų, kurie, atrodytų, turėtų tik sveikinti šią naujovę, suteiksiančią daugiau laiko mokymo programai išdėstyti?
Tiesiai šviesiai į šį klausimą atsakė vaikų ir paauglių psichiatras L.Slušnys, pavadinęs mokytojų pasipriešinimą mokslo metų ilginimui nesusipratimu ir papriekaištavęs jų profesinėms sąjungoms, kad jos viską vertina tik iš pedagogų varpinės, todėl ir gina jų itin ilgas atostogas.
Tiesa, netgi neoficialias, nes formaliai mokytojai birželį dar dirba, gauna už tai atlyginimą, tik neveda pamokų, o tai reiškia, kad dauguma jų jau gali faktiškai atostogauti.
Mokyklų bendruomenes, kurios trečdalį metų – keturis mėnesius – atostogauja, galima palyginti nebent su neterminuotai poilsiaujančiais Seimo nariais, niekaip nenorinčiais įteisinti panašių atostogų, kokiomis naudojasi visi kiti piliečiai.
Žinoma, protestuodamos prieš mokslo metų ilginimą profesinės sąjungos nurodo visai kitus argumentus. Teigiama, kad tai neduos naudos, nes esą mokyklų bėdos – ne pamokų stygius, o mokinių motyvacijos mokytis stoka, perkrautos ugdymo programos ir visuomenės socialinės problemos.
Tačiau jei visas Lietuvos negeroves aiškinsime tik socialine nelygybe, skurdu, pinigų trūkumu, pagal tokią logiką švietimo sistemos išvis nereikėtų judinti, o tik sudėjus rankas laukti, kol lietuviai gyvens kaip švedai.
Nemokšiškumu dvelkia ir Lietuvos tėvų forumo atstovų šnekos, kad mokiniams į galvą grūdama daugybė jiems faktiškai nereikalingų žinių, tokių kaip Pitagoro teorema, kurios neva kada nors gali prireikti vos vienam kitam žmogui, nesuvokiant, jog matematika – tai pirmiausia jauno proto lavinimas.
Priešingai, Lietuvos moksleiviai per mažai žino, jų žinių lygis tolydžio smunka ir tarptautiniais vertinimais atsilieka ne tik nuo bendraamžių pažangiausiose Vakarų šalyse, bet ir nuo visų kaimynų. Tai ir verčia ŠMM kol kas siūlyti bent paprasčiausią sprendimą – ilginti mokslo metus.
Ar teisūs kritikai, sakantys, kad ne nuo to galo pradedama? Esą pirmiausia reikėtų sukurti naujas programas, geriau aprūpinti mokymosi priemonėmis mokyklas, sudaryti geresnes sąlygas ir mokytojams, ir mokiniams. Bet tai reikštų, kad toliau nieko nekeičiama, o tik diskutuojama, kuriami visokie planai ir projektai.
Žinoma, ilgesni mokslo metai negali padaryti stebuklo, bet, pedagogikos specialistų nuomone, nėra ir neprasmingas žingsnis.
Tyrimai rodo, kad per tris mėnesius trunkančias atostogas vaikai pamiršta, ko jie mokėsi, tenka iš naujo kartoti programą, be to, prarandami nuoseklaus mokymosi įgūdžiai. Todėl kai kurių geriausių šalies mokyklų vadovai siūlo iš karto ilginti mokslo metus visu mėnesiu, o ne dviem savaitėmis.
Tai nebūtinai didintų mokymosi krūvį. Racionaliai per ilgesnius mokslo metus išdėliojus programą galima netgi sumažinti moksleiviams užduodamų namų darbų kiekį, atsirastų daugiau laiko žinioms įtvirtinti, savęs lavinimui. Specialistai pataria papildomą mėnesį panaudoti ir muziejams lankyti, kūrybinei veiklai.
Suprantama, tai iššūkis mokytojams, nes teks mokyti kūrybiškai, ieškoti naujų ugdymo formų, o dirbantiems vyresnio amžiaus pedagogams ne itin norisi keisti įprastus mokymo būdus.
Matyt, tai viena svarbiausių psichologinių pasipriešinimo permainoms priežasčių. Bet leisti švietimo sistemai dirbti po senovei negalima, jei nenorima dar labiau atsilikti nuo pažangiausių pasaulio šalių.
Mokslo metų ilginimas – tik lengva ŠMM mankšta prieš daug sudėtingesnes struktūrines reformas, kurios gali turėti rimtų socialinių pasekmių, nes dalis švietimo darbuotojų turės persikvalifikuoti ar ieškoti kitokio darbo. Tai ypač aktualu aukštojo mokslo sistemai.
Švietimo ir mokslo ministrė J.Petrauskienė jau užsiminė, kad po sisteminės pertvarkos Lietuvoje turėtų likti tik pora klasikinių universitetų ir dar vienas kitas technologinis universitetas, tarp jų galbūt ir jūrinių profesijų specialistus rengiantis regioninis Klaipėdos universitetas, o kiti sujungti ar prijungti prie stipresniųjų.
Aišku, kad pasipriešinimas tokiems planams bus didžiulis.
Vidinių nesutarimų draskomai valdančiajai koalicijai peržengti šį slenkstį gali būti dar gerokai sunkiau, nei įvykdyti stringančią urėdijų reformą.
