Kai 2009 metais gruodžio 21-osios naktį sudegė beveik penkių šimtų metų senumo Labanoro bažnyčia, jos klebonas Jurgis Kazlauskas sukvietė parapijiečius ir gerus žmones tvarkyti gaisro padarinių. Jis turėjo tik vieną prašymą – viską, ką ras, palikti, nieko neišmesti.
Net ir jos pelenų, kurie vėliau buvo supilstyti į indelius ir iki šiol barstomi bažnytinių apeigų metu.
Taip buvo surinkti nuo ugnies susilydę įvairūs metaliniai daiktai, stiklo, krištolo, keramikos gabalėliai, kai kurių paveikslų ir skulptūrų dalys bei senos kaltinės vinys.
„Kaip tik pažinojau menininkę, bažnytinio meno restauratorę Teresę Blažiūnienę su dukra Akvile Blažiūnaite. Į jas ir kreipiausi. Norėjau, kad iš jų padarytų paveikslus, bet kad jos sugalvos iš jų Kryžiaus kelią sudėlioti, net nesitikėjau. Tai buvo jų nuostabi idėja!“, – džiaugėsi J.Kazlauskas.
Prieš trejus metus sukurtą ir šiuo metu bažnyčioje eksponuojamų paveikslų seriją „Labanoro vinys“ sudaro 14 paveikslų, kurie vaizduoja kiekvieną Kryžiaus kelio stotį. Šalia kiekvieno jų – pakabintas tapytas tos pačios kelio stoties paveikslas tarsi aiškinantis menininkės mintį. Didelių vinių buvo nedaug ir menininkė panaudojo jas kaip Kristų. Visuose paveiksluose jos tokio paties dydžio. Gali būti, kad tos vinys laikė senos bažnyčios gegnes. Panašių vinių galima rasti nebent Japonų šventyklose.
Mažesnės vinys buvo panaudotos kaip žmones, romėnų kareiviai. Visuose paveiksluose kryžius padarytas iš naujos bažnyčios stogo medienos – sibirinio maumedžio. Mintis – kad toliau nešame kryžių.
Paveiksluose Kristus vaizduojamas įvairiomis pozomis – tiesus, suklupęs, parpuolęs. Įdomu tai, kad vinys nebuvo lankstytos, jos buvo panaudotos tokios, kokios rastos bažnyčios degėsiuose. Prikalto prie kryžiaus Kristaus aureolę menininkė padarė iš rastos relikvijoriaus dalies.
