Etnologas, humanitarinių mokslų daktaras Žilvytis Šaknys atskleidė įdomių faktų apie pavasario šventės tradicijas Lietuvoje. Mokslininkas pabrėžė, kad kalbėti apie senąsias lietuviškas Velykas sudėtinga. Pasirodo, patikimų etnografinių šaltinių apie ikikrikščioniškąsias pavasario šventes yra nedaug.
„Daugiau apie senąją lietuvių kultūrą žinome iš XVI a. šaltinių, kurie daugiausia iš Mažosios Lietuvos, o apie kitų Lietuvos etnografinių regionų šventes žinome daugiau tik iš XIX a. pabaigos–XX a. pradžios šaltinių. Tuo metu Velykos jau buvo viena iš trijų svarbiausių krikščionių švenčių (Kalėdos, Velykos ir Sekminės). Etnologiniu požiūriu tai laikas, susijęs su daugybe liaudies papročių, kurie nebūtinai reglamentuojami krikščioniškojo tikėjimo“, – aiškino mokslininkas.
Kiaušinius rideno tik vaikinai
– Dažnam lietuviui dabar sunku ir vieną savaitę prieš Velykas atsisakyti mėsos bei linksmybių. O praeityje ar griežtas buvo reikalavimas laikytis pasninko ir susilaikyti nuo pramogų?
– XX a. pradžios jaunimui tai buvo laukiamiausia šventė. Baigdavosi 46 dienas trukusi gavėnia, kurios metu nei šokti, nei dainuoti negalėdavo. Per visą tą laiką susilaikydavo nuo mėsos, pieniškų produktų. Dzūkijoje netgi XX a. antrojoje pusėje, sovietmečiu, jaunimas į povelykinį laiką nukeldavo gimtadienio ir vardadienio pobūvius. Velykų antrą dieną prasidėdavo linksmybės, o pirma diena dar buvo skiriama šeimai ir bažnyčiai. Margučių ridenimas seniau buvo vyriškojo jaunimo privilegija. Velykas švęsdavo 3–4 dienas, kai kada ir savaitę.
– Kaip vienu Velykų simbolių tapo kiškis? Kodėl Velykų pagrindinis veikėjas – Bobutė?
– Vaikai laukdavo ne tik Velykų Bobutės, bet kai kur ir Velykės, Velykų Karalienės, tiesa, kai kur Velykio – vyriškosios būtybės. Lytiškumas nebuvo svarbus. Vaikai gaudavo kiaušinių ir iš krikšto tėvų. XX a. pradžioje grįžtant emigrantams iš Amerikos ir plintant velykiniams atvirukams pradėjo prigyti ir vokiškasis Velykų simbolis kiškis, kaip ir daugelis naujovių atėjęs ne tiesiogiai iš gimtinės, o padaręs ratą ir pasisvečiavęs Amerikoje. Dar ir tarpukariu ne visur Lietuvoje tą Velykų Kiškį žinojo.
– Etnologas Arūnas Vaicekauskas apie Užgavėnes yra pasakęs, kad jos švenčiamos pagal sovietmečiu Rumšiškėse suformuotą scenarijų, paimtą iš vieno Žemaitijos kaimo. Gal panaši situacija buvo ir su Velykomis?
– Sovietmečiu Velykas bandyta pakeisti Pavasario švente, tačiau, kiek kitaip negu Užgavėnių atveju, jokiame Lietuvos regione tokia šventė neegzistavo. Bandyta kurti naujas socialistines tradicijas iš nieko. Šventė pradėta švęsti 1959 metais, surengtas karnavalas, o pagrindiniai šventės veikėjai buvo Senis Šaltis ir Pavasaris. Pastarajam Senis Šaltis turėjęs perduoti raktus. Eisenoje dalyvavo ir persirengėliai paukščiais.
Iš Velykų pasiskolintas tik margučių ridenimas ir supimasis sūpuoklėmis. Tačiau netrukus sovietinė valdžia pripažino, kad ši šventė „ne visur įsigalėjo“. Šeimos laikėsi senųjų Velykų tradicijų.
Pramoga – nuplakti merginas
– Ar persirengėlių iki sovietmečio per Velykas nebūdavo?
– Tarpukariu Klaipėdos krašte, šiaurės vakarų, rečiau ir kitose Žemaitijos dalyse per Velykas vaikinai susiburdavo nuplakti merginų ir už tai gaudavo margučių (kitur tai darė Verbų sekmadienį). XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje Žemaitijoje, matyt, ir kitur Lietuvoje buvo plačiai paplitęs paprotys Velykų naktį persirengti kareiviais ir žydais.
Vieni saugojo Kristaus karstą, kiti stengėsi jį pagrobti. Tada persirengėliai krėsdavo išdaigas bažnyčioje, per naktį šaudydavo, primigusioms moterims po nosimi kaišiojo amoniako, kirkino merginas, kartais vaikščiodavo pakiemiais ir buvo žmonių vaišinami. Pastaruoju metu šis paprotys išliko tik Kretingos rajone, Pievenuose.
– Kaip liaudiškas Velykų tradicijas, galbūt susijusias su pagonybe, vertino Katalikų bažnyčia? Pavyzdžiui, gal skersai žiūrėjo į paprotį daužyti kiaušinius?
– Be abejo, velykinis siautėjimas bažnyčioje vargu ar galėjo būti visur toleruojamas. Ir ne tik kaip pagonybės liekana. Pasidomėjus, kokias šunybes krėsdavo ten jaunimas, aišku, kad reikėjo begalinės tolerancijos... Dėl kiaušinių daužymo draudimo tvirtai negaliu pasakyti, tačiau girdėjau, kad nebuvo toleruojamos sūpynės lauke, nes esą Judas tądien pasikorė.
Tiesa, panašių draudimų žinota ir Latvijoje, Vokietijoje. Kai kuriuos papročius kritikavo ir XX a. pradžios spauda. Būta ir racionalios kritikos. Aš ir pats ekspedicijose užrašiau pasakojimą, kaip nuo sūpynių nukritusios merginos tapo invalidėmis.
Sūpynės buvo kiek kitokios nei tos, kokiomis dabar supasi vaikai: supdavosi poromis – vaikinas ir mergina. Taigi vaikino pastangos kuo aukščiau išsupti sūpuokles galėjo baigtis nelaime. Kitas paprotys Velykų antrą dieną pilstytis vandeniu ar net į vandens telkinį įmesti merginas neretai baigdavosi plaučių uždegimu.
Margučių Vakarai neužmiršo – Lietuvių ir kitų europiečių šventės turėtų būti panašios, bet kodėl tik Lietuvoje ir Lenkijoje dažomi vištų kiaušiniai, o Vakarų Europa tokio papročio nežino? Užmiršo?
– Jau prieš kelias savaites lankiausi Getingene (Vokietija). Viešbučio restorane vietoj įprastų kiaušinių patiekė dažytų. Margučius dažo ir kitur Europoje. Taip pat buvo papročiai margučius dažyti per Jurgines, Atvelykį, Sekmines, kitas pavasario šventes. Tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse.
– Yra žinomas koks nors autentiškas lietuviškas Velykų paprotys?
– Turbūt arčiausiai tokio – lalavimas. Seniausias velykinio lalavimo atvejis (kartu ir lalautojų dainoje kartojamas refrenas „Ei lalo“) nustatytas Mažojoje Lietuvoje.
Tyrinėtojas Carlas Cappelleris teigė, kad paskutinį kartą jį dainuojant girdėjo per 1854 m. Velykas savo tėvų namuose Alekskiemyje (Stalupėnų aps., dabar – Karaliaučiaus sritis). XX a. pirmąją pusę liudijantys etnografiniai aprašai rodo, kad šis paprotys struktūriškai sudėtingiausias Dzūkijoje.
Vaikinai vakare ir naktį iš pirmosios į antrąją Velykų dieną aplankydavo savo kaimo, kartais ir gretimų kaimų sodybas.
Jei būdavo tekamojo amžiaus merginų, tokiu atveju, be tradicinių giesmių ir linkėjimų šeimininkams, dar ir XX a. pirmojoje pusėje buvo giedama speciali giesmė ir vyriausiai netekėjusiai šeimos merginai – lalinka (Gervėčių apylinkėse – „zaklėtunga“).
Už sveikinimus ir linkėjimus vyrai gaudavo margučių, vaišių. Toks paprotys Europoje labai retas, bet nėra unikalus. Manyčiau, atsižvelgiant į papročio paplitimą XX a., tai Europos mastu lietuviškiausias Velykų paprotys.
