Buvusi Viktoro Uspaskich žmona, verslininkė ir koncerno „Vikonda“ bendraturtė Jolanta Blažytė – atvira.
Nemažai mūsų šalies politikų nesprendžia realių problemų šalyje, o viskas ką jie sugeba – parėkauti televizijos laidose, sako ji.
Anot vienos turtingiausių moterų Lietuvoje, bene didžiausia Lietuvos politinės sistemos bėda – joje yra per daug varguoliško mąstymo žmonių, kurie, savo rankose pajutę valstybės pinigus, puola juos dalinti visiems iš eilės.
„Kai yra tikslai, vizija – yra valstybė. O mūsų valstybė neturi nei vizijos, nei tikslų. Praktiškai mes neturime valstybės“, – pasitelkdama JAV prezidento Donaldo Trumpo pavyzdį Lietuvą apibūdino moteris.
Žurnalisto Mariaus Jančiaus ir J. Blažytės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Kalbant apie moters gyvenimą yra gražus veiksmažodis – žydėti. Ar žydit, ponia Jolanta?
– Leiskit paklausti, o kada aš nežydėjau? (juokiasi) Aš nesu linkusi vertinti savo atskirų gyvenimo etapų pagal klišes, etiketes, logotipus. Kiekvienas gyvenimo etapas duoda patirtis, tobulėjimą, mes mokomės iš savo gyvenimo, patirčių.
Jei matote, kad aš žydžiu, tai man malonu. Kaip sako, kiekvienas žmogus vertina pagal asmeninio transo būseną, todėl vieni mato mane žydinčią, kiti verkiančią, kiti liūdinčią ir visokią kitokią. Iš tikrųjų tai priklauso nuo vertintojo, o ne nuo manęs.
– Turėsit progą dabar atsikvėpti, išvažiuosit į kelionę atsipalaiduoti nuo visų verslo reikalų.
– Aš nepavargstu, neįsitempinėju, man nereikia atsipalaiduoti. Mano gyvenimas susideda iš visko – kelionių, verslo, mano mylimų projektų. Aš neskirstau savo gyvenimo į darbą, įsitempimą ir atsipalaidavimą. To nėra pas mane.
– Galbūt yra kažkokia kompanija, kurioje ypatingai gerai jaučiatės? Gal dabar ir turėsit progą su draugais pabūti?
– Ne. Aš geriausiai jaučiuosi, kai esu viena. Pabūti su pačiu protingiausiu žmogumi irgi yra malonumas. (juokiasi)
– Pakalbėkime ir apie reikalus, ne vien asmeninį gyvenimą. Visi mes žinom, kokia didelė yra emigracija. Politikai, profesinės sąjungos kartoja, kad darbdaviams reikia turėti sąžinės ir darbuotojams imti mokėti didesnes algas, nustoti būti godiems. Ką jūs apie tai manot?
– Kiekvienas dirba, kas ką moka dirbti. Profsąjungos tą maldą kartoja ir kartos. Lygiai tą pačią maldelę kartoja profsąjungos ir visame pasaulyje. Tai nepriklauso nuo atlyginimų dydžių, jų toks darbas. Kas liečia politikus, čia kitas klausimas.
Kartais pagalvoju, už ką jiems mokame tokius atlyginimus, dideles išlaikymo išlaidas. Aš įsivaizduoju, kad mes, rinkdami politikus, turime lūkesčius, kad jie dirbs, kurs valstybės valdymo sistemas, ekonomikos, finansų valdymo strategijas, kad jie kurs valstybei konkurencinius pranašumus, efektyviai valdys valstybės pinigus.
Bet jie to nedaro. Vienintelis dalykas, ką jie moka, tai lakstyti po visokias televizijos šou laidas ir rėkti, kad per maži atlyginimai, brangūs kalafiorai, paskui brangūs kalafiorai, per maži atlyginimai. Ta plokštelė sukasi, ji niekada nesibaigia.
Nuo to šūkavimo ir rėkavimo pokyčių nebus. Reikia permesti atsakomybės akmenuką į politikų daržą. Man labai patiko Egidijaus Dragūno pasakymas, jis sako: įsivaizduokite, kas būtų, jei žmonės nusiperka bilietus į mano koncertą, o aš vietoj to, kad koncertuočiau, sėdžiu ant scenos ir žaidžiu šachmatais.
Aišku, būtų tragedija, pasipiktinimas. Politikai ką veikia? Jie nedirba, jie žaidžia savo šachmatais.
– Ar jums neatrodo, kad yra uždaras ratas? Politikai kaip varlės prieš dalgį nešoks. Jie žiūri, ko nori visuomenė, kokios nuotaikos, kas juos renka. Visuomenė turi savo požiūrį į verslininkus ir, galbūt, galima ginčytis, koks tas požiūris, bet gal ne veltui žmonės į verslininkus žiūri kaip į savanaudžius?
– Taip, jų teisė yra žiūrėti. O kas? Čia niekas nepasikeis. Visame pasaulyje visuomenės konjunktūra yra maždaug tokia: apie trečdalis visuomenės narių yra, kaip aš vadinu, kreatyvioji klasė – tai garvežys, kuris tempia visuomenę į progresą, vystymąsi ir kita, didesnioji dalis yra vadinama pilkoji masė – tie, kurie gyvena ant vienintelės idėjos, kad kažkas ateis, mus išgelbės.
Išgelbės nuo mažų atlyginimų, alkoholio, narkotikų ir visa kita. Taip yra, nieko nepakeisi. Pagal F. Nietzsche yra progresyvus ir varguoliškas mąstymas. Jei matau, kad politikas mąsto kaip varguolis, jis tikrai nieko gero valstybei nesukurs.
– Ką turite galvoje sakydama varguolis?
– Varguoliškas mąstymas. Tą mąstymą gali turėti ir mažas pajamas gaunantis žmogus, gali turėti ir milijardierius. Varguoliškas – visi kalti, kad aš blogai gyvenu.
– O aš – auka.
– Taip, tai aukos pozicija. Žurnalistai daro gerą darbą, nes būtent jie atkapsto tuos visus lėšų švaistymus. Kad ir paskutinis atvejis – A. Pitrėnienės (juokiasi). Kaip ten savo padruškes apsidovanojo dosniai. Čia atkapstė būtent žurnalistai, padarė gana profesionaliai, o ne besiskelbiantis didžiuoju kovotoju prieš korupciją Naglis Puteikis ar panašiai.
Tie politikai nesugeba padaryti to, ką gali padaryti kreatyvioji klasė. Aš manau, viskas priklausys nuo to, kaip ta klasė leis sau veikti – ar ji užsidarys siaurame interesų rate, ar eis tolyn į visuomenę.
– Sakote, kad žurnalistai atkapsto. Dabar jūsų „Vikondos“ koncernui „Krekenavos agrofirma“ jau nebepriklauso, valdyboje Viktoro vaikai iš pirmos santuokos. Buvo istorija – vokelių skandalas. Irgi gerai žurnalistai atkapstė, parodė. Gal tas šleifas iki šiol lydi?
– Gerai, tik jūs kapstykite ir viskas bus gerai. Tos istorijos buvo, apie jas net nekalbu, nes tai jau praeitis. Aš iš tų, kurie žiūri į ateitį.
– Ilfo ir Petrovo „12 kėdžių“ Ostapas Benderis sakė Kysai Vorobjaninovui: „Kysa, kam jums pinigai, jūs neturite fantazijos“. Leiskit paklausti, o kokia J. Blažytės fantazija?
– Tarp kitko, labai teisingas pasakymas. Pinigai ateina pas tuos žmones, kurie turi idėjų ir fantazijos.
– Juos išleisti taip pat, matyt, reikia fantazijos?
– Reikia tiesiog racionalumo. Ką reiškia išleisti? Taip, reikia kažkokius savo poreikius patenkinti, aš juos ir tenkinu. Jei apsiriboti vien tik vartojimo išlaidomis, o atmesti visas kitas galimybes kaip investavimas, darbo vietų kūrimas, socialiniai projektai – tai gyvenimas būtų nykybė.
– Jūs esate rašiusi, kad po 40 metų žmogaus psichologija keičiasi, žmogus galvoja, ką paliks po savęs, kaip gali pasidalinti tuo, ką turi sukaupęs – ne vien materialaus, taip pat ir savo žinių su bendruomene, visuomene. Kas galėtų tikėtis J. Blažytės dėmesio?
Kokie turi būti startuoliai, šviesuoliai, mąstytojai, kad J. Blažytė nuspręstų, kad ši idėja verta ir su jais pasidalinčiau savo pinigais? Kaip Warren Buffett ar Mark Zuckerberg, kuris 99 proc. savo milijardų žada palikti pasauliui.
– O kam Blažytė paliks savo milijonus, jeigu ne pasauliui?
– Čia turėta galvoje, kad ne šeimai, įpėdiniams, o pasidalinti su visuomene.
– Ne, ne, čia kalba yra apie turtą, turto paskirtį ir misiją. Aš lygiai taip pat galiu pasakyti, kad mano turtas tarnauja visuomenei, nes kurti darbo vietas, mokėti valstybei mokesčius, didinti BVP – kas čia, bloga iniciatyva? Manau, kad gera iniciatyva.
Jeigu aš savo gamyklas išparceliuočiau ir padaryčiau kažkokias ligonines, niekas nuo to nesikeistų. Dėl iniciatyvų, tikrai nelabai su kažkuo ruošiuosi dalintis pinigais, nes pati daugiau turiu projektų ir iniciatyvų, negu pinigų turiu. Man pačiai neužtenka. (juokiasi)
Kas liečia apskritai pasaulio turtuolius, aš stebiu, koks jų požiūris, ką jie kalba. Man patiko turtingiausios pasaulio moters pasakymas: aš su nieko nesiruošiu dalintis savo turtu, aš tik noriu, kad mano turtas netarnautų karams, žmonių žudymui, aš noriu, kad mano turtas tarnautų tos visuomenės kūrimui, kurioje kiekvienas žmogus gali realizuoti jam Dievo duotus talentus.
Aš žaviuosi tokia pasaulėžiūra. Jei dabar kas isterikuoja, panikuoja, kad didžioji turto dalis pasaulyje pereina į nedidelės grupės žmonių rankas, tai aš visiškai ramiai žiūriu, kadangi tai labai aukšto sąmoningumo žmonės, jie tikrai nepriskaldys malkų.
Didesnė problema yra, kai turtas atsiduria tokių iš provincijos į valdžią atėjusių varguolėlių rankose, tokios kaip A. Pitrėnienės. Čia toks tik elementarus pavyzdys.
– Užkliuvo jums A. Pitrėnienė.
– Ne, čia paskutinis pavyzdys. Nesigilinsim į istoriją. Kaip jie ateina, pamato tuos pinigus – oj, fainai, davai, dalinsimės, tam duosim, anam.
Jei pinigai yra valdomi tų žmonių, kurie yra protingi, tai tik sveikintinas dalykas.
– Kaip jūs vertinate Lietuvos vyrus? Ko jiems stinga, ko jie turi?
– Faini tie vyrai. (juokiasi) Nežinau, man atrodo, kad Lietuvos vyrams visiškai dzin, kaip aš juos vertinu ar nevertinu.
– Tarkim tie, kurie valdžioje? Nors dabar mes tikrai nemažai moterų turim valdžioje, bet, matyt, drąsiai galim sakyti, kad vyrų yra dauguma.
– Nemėgstu eiti į asmeniškumus. Galbūt vertinu labiau savo vyrus, kurie dirba šalia manęs, mano komandoje. Man reikia, kad šalia manęs būtų stiprūs vyrai, atsakingi, patikimi, siekiantys tikslų.
Aš pati asmeniškai nemėgstu triznių, skystablauzdžių, ar kaip rusai sako, patkablučnikų. (juokiasi) Mano aplinkoje tokių vyrų nėra. O Seime yra tie, ką žmonės išrenka. Ne man juos smerkti, kritikuoti, nes valdžia yra mūsų tautos sąmonės veidrodis.
– Žiūrėkim už Atlanto, į didžiausią pasaulio galybę. Dvi asmenybės viena po kitos – Barakas Obama ir Donaldas Trumpas. Aš nesutikau moters, kuriai neimponuotų B. Obama – savo elegancija, požiūriu į savo moterį. Aišku, jam yra galybė priekaištų, kad nebuvo ryžtingas, galėjo būti ryžtingesnis. Bet kai kalbu su verslo moterimis, jos sako, kad B. Obama žavus, bet D. Trumpas vis dėl to geresnis – verslo, veiksmo žmogus. Ką jūs apie šias dvi asmenybes galvojat?
– B. Obama apskritai buvo žavus kaip asmenybė. Man patiko, kad jis labai daug dėmesio skyrė kreatyviosios klasės ugdymui, džiaugėsi, kad jo valdymo metais toje valstybėje daug padidėjo kūrybingų žmonių. D. Trumpas yra verslo žmogus, viskas su juo labai faina.
Vienintelis dalykas, kas su juo mane neramina, kad jis truputį susiaurino Amerikos interesą. Jis daugiau iš globalinio intereso persimetė į nacionalinį, o Amerika vis tik yra lyderis.
Kiekvienoje sistemoje turi būti lyderis – ar tai bus organizacija, ar valstybė, ar pasaulis. Jei Amerika nueis nuo lyderio pozicijos, gali būti truputį chaoso.
– Bet jis neprognozuojamas. Ar tokį sunkiai prognozuojamą vyrą savo komandoje prisileistumėte?
– Mielai. Jis yra stiprus, lyderis. Tai svarbiausias dalykas. Jis yra vizionierius. Jis savo tautai davė labai gerą dalyką – jis pasakė tautos viziją, kuria kryptimi Amerika eis. Jis pasakė, ką žmonės tuos kelis metus turės veikti toje šalyje. Atsimenate, ką jis pasakė?
– Atsimenu, bet taip pat atsimenu jo elgesį su moterimis. Šlykštu kartais.
– Palaukim, dabar mes kalbam apie aukščiausius tikslus. Jis pasakė, kad mes kursime didžiąją Ameriką. Čia yra didžiulis dalykas. Kai yra tikslai, vizija – yra valstybė. O mūsų valstybė neturi nei vizijos, nei tikslų. Praktiškai mes neturime valstybės.
– O jei, dovanokit, kuria grabinėdamas užpakalius?
– Raskime, kuris kuria, negrabinėdamas užpakalių.
– Yra tokių, ponia Jolanta!
– Kol kas Amerika neatrado. Taip kad aš nieko gero irgi negaliu pasiūlyti jiems.
– Jūs matėte Seime Santa Barbarą – Gretos Kildišienės ir Ramūno Karbauskio istoriją. Ar čia nėra tas atvejis, apie ką kalbate – varguolišką požiūrį?
– Ne, tikrai nemanau, kad R. Karbauskis turi varguolišką požiūrį. Viskas su jo požiūriu tvarkoje, bet kartais vyrai padaro klaidų.
– O ponios Kildišienės atveju?
– Viskas tvarkoje. Jei ji turi pasiūlymus, kodėl moteriai nesinaudot tuo?
– Galėtumėt ir jūs eiti į politiką ir veikti, tapti ta asmenybe. Kodėl ne?
– Poreikio tokio nėra. Dabar visiems yra ir visi gerai gyvena. Čia mes galvojame, kad kažkas blogai gyvena. Sėdėti, verkti, dejuoti – čia irgi vienas iš gero gyvenimo atributų. Tame irgi yra žmonių laimė.
– Kokia jūsų laimė?
– Mano laimė yra gyventi ir daryti tai, kas man patinka. Ir dar gauti pinigus tokius, kokie man patinka už tai, ką aš darau.
„Kitoks pokalbis“ – šeštadieniais ir sekmadieniais 18.25 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
