Velykos, kaip ir daugelis kitų metų švenčių, mūsų senoliams buvo proga mokytis. Ne mokykloje ar iš knygų, o iš perduodamų papročių.
Vienas „pedagogų“ anuomet buvę ir prietarai. Vieni iš pagarbos vyresniesiems, kiti iš baimės laikėsi keisčiausių taisyklių.
Nors didžiąją dalį prietarų dabar atmetame, verta geriau su jais susipažinti. Prietarai atskleidžia, kas protėviams buvo svarbu ir ką jie norėjo perduoti ateinančioms kartoms.
– Kokių Velykų prietarų laikėsi mūsų senoliai? – „Laikinoji sostinė“ paklausė Lietuvos liaudies buities muziejaus Edukacijų ir renginių skyriaus vyresniosios muziejininkės Vidos Olechnovičienės.
– Prietarų būta daug. Ir kiaušinių dažymą bei marginimą galima vadinti prietaru, jei prisiminsime, jog senovėje žmonės tai darė tikėdami, kad padidins jo gyvybines galias, pradauždami – išlaisvins gyvybę, ridendami – perduos tą gyvybingumą žemei.
Prietaru galime vadinti ir dalijimąsi vienu margučiu prie šeimos velykinio stalo tikintis, kad tas pasidalytas mažas gabalėlis visiems metams garantuos santarvę.
Populiarus buvo orų spėjimas. Pavyzdžiui, pagal vėjo kryptį spėdavo, kokia bus vasara. Jei Velykų rytą pučia pietys – bus šilta vasara, jei vakaris – lietinga ir šlapia, jei šiaurys – šalta, jei rytys – saulėta.
Apie vasarą būdavo sprendžiama ir pagal margučio smaigalį. Jei pasukus margutį jo smaigalys atsisuka į pietus – iš ten ateis pirmasis griaustinis, vasara bus šilta, jei į šiaurę – šalta, į vakarus – drėgna, į rytus – sausa.
Pagal Velykų orą žmonės spėdavo Kalėdų orą. Sakydavo: „Velykos baltos, Kalėdos – žalios“, ir atvirkščiai.
Svarbus buvo ir elgesys per Velykas. Jei trečią Velykų dieną, dar vadinamą Ledų diena, dirbsi, kruša derlių suniokos.
– Kokių dar velykinių įsitikinimų būta?
– Paminėsiu keletą įdomesnių. Jei nori visą vasarą nematyti gyvačių, saugokis, kad pirmą Velykų dieną nepamatytum adatos.
Velykų rytą nereikia pirma saulės nei langų atverti, nei pro duris eiti, tad nebus tame bute nei musių, nei kitokių piktybių.
Velykaičio lukštus laukuose užkasi – derlius bus gausesnis. Bet jei Velykų rytą duonos kepalą prarieksi – visus metus duona bus neskalsi.
Jei per Velykas nutiks kokia nelaimė ar nesėkmė, viskas tais metais eis atvirkščiai – nesiseks.
Buvo manoma, kad margučius ridenti seksis, jei kuo anksčiausiai atsikelsi ir aplaistysi dar miegančius. Padeda ir tada, kai skraidančią peteliškę pamatęs įsidedi ją į kepurę.
O jei sukaupėte daug sudužusių margučių, pagal įdužimo vietą vėl galima tikėtis geresnių ar blogesnių metų: geriau daugiau su pramušta viršūne nei su kiauru šonu ir dar neapvalia duobute.
– Ko buvo siekiama šiais prietarais?
– Prietarais siekiama apsisaugoti, numatyti, garantuoti savo ir savo šeimos, bendruomenės gerovę, ūkinę sėkmę. Daugelio prietarų galbūt nereikėtų suprasti tiesmukai, paraidžiui.
Ką nors draudžiant ar skatinant dažnai užkoduota savotiška liaudies pedagogika. Pavyzdžiui, kas iš bažnyčios sugrįš pirmas, tas ir darbuose pirmaus. Juk kaip svarbu artėjant pavasario darbams kuo greičiau išsijudinti iš žiemos snaudulio.
Arba daug ką draudžiama daryti: jei skirtas laikas poilsiui, tai ir ilsėkis kokybiškai, nes tik gerai pailsėjęs ir darbuosiesi sėkmingai.
– Kaip žmonės patikrindavo, kad prietarai veikia?
– Vienas būdas: „Seni žmonės sako.“ Senuosius gerbdavo. Visada buvo svarbu autoritetas.
Dažną paisyti prietarų skatino baimė.
Kiti patikrindavo sava patirtimi. Greičiausiai gyvendami bendruomenėje kaip tradiciją perimdavo iš tėvų ir senelių, aplinkinių.
– Kas lemia, kad žmonės, ypač miestuose, nebesilaiko Velykų prietarų?
– Tai lemia gyvenimo pokyčiai. Ir tai susiję ne tik su mokslo sklaida, nors tai labai svarbu. Kai kurių net neįmanoma laikytis. Arba jie tiesiog neaktualūs, pavyzdžiui, kad kiaušinius dažyti reikia namuose, kitaip vištos kiaušinių išeis dėti pas kaimynus.
Juk dar XX a. pradžios Lietuva buvo kaimiška, agrarinė, o dabar – atvirkščiai – dauguma miestiečiai.
– Ar galima sakyti, kad visuomenė apsišvietė ir prietarų tiesiog nebereikia?
– Taip, bet prietarai – kultūrinis paveldas, vertas analizės. Jie atskleidžia tautos požiūrį į daugelį dalykų, net tokių svarbių kaip moralė.
Imkime kad ir tokį prietarą, kad, norint turtingų metų, per Velykas reikia paaukoti elgetai.
Kaip minėjau, tai ir užmaskuota pedagogika. Ji veiksmingesnė nei tiesioginis pamokslavimas.
Arba perspėjimas, kad Velykų dieną negalima šluoti namų, nes laimę iššluosite lauk. Tai mokymas susitvarkyti iki švenčių.
– Minėjote, kad svarbu ne tik prietarai, bet ir tradicijos. Kokias Velykų tradicijas siūlytumėte išlaikyti kauniečių namuose?
– Labai svarbus dvasinis ir fizinis apsivalymas. Darykime tai kartu su šeima.
Nepamirškime ir artimųjų kapų. Prisilaikykime tradicijos, kad pirmoji Velykų diena – šeimos, antroji – svečiavimosi diena.
Vaišės išlieka labai svarbios per kiekvieną šventę, bet ne gausa svarbiausia, o dalijimasis su artimu ir tolesniu, bet silpnesniu.
Na, ir, žinoma, verbos, margučiai, linkėjimai ir džiaugsmas, kad esame „sveiki, sulaukę šventų Velykų“.
