Klaidingas mąstymas. Šiukšlės iš bet kurio gylio iškyla. Paplaukiojęs „projektas“ vieną kartą apsistos Seimo salėje, ir prasidės gėdingas valstybės nykimo oficialaus pripažinimo aktas. Pirmas ryškus prisipažinimas apie bejėgystę po nepriklausomybės atkūrimo.
Esminis argumentas, kodėl reikia keisti šiuo klausimu net Konstituciją, yra ryškus gyventojų skaičiaus sumažėjimas. Tačiau piliečiai iš Lietuvos pradingo ir tebedingsta ne dėl karo, maro, bado, bet dėl mūsų politikų nesugebėjimo spręsti migracijos problemas. Tiksliau tariant, dėl nenoro jų spręsti.
Pradedant teiginiais, kad laisvė yra atsilaisvinti nuo pareigos, kad emigracija mažina vidinį nedarbą, o dalis galvos skausmo teisėsaugai taip pat persikelia į kitas šalis, kad raginimai kurti į realias emigracijos problemas besigilinančias institucijas yra tik biurokratijos gausinimas, ir baigiant sentimentaliais kvietimais partijoms pasirašyti susitarimus be prasmės ir turinio, pasibaigiančius ašaringu kvietimu: grįžkite į tėvynę, grįžkite pas savus.
Maždaug nuo 2000 iki 2008 m. mūsų valdžia aiškino, kad emigracija nėra blogas dalykas. Žinoma, ne viena Lietuva tokia, visa Rytų Europa pajuto, kaip Šengeno magnetas tuština įgimtas teritorijas, tačiau lyg ir neteko dar girdėti, jog jos skubintų įteisinti, kad procesas nebegrįžtamas. Vis dar tikimasi, kad pasiseks išrinkti tokią valdžią, kuri iš esmės užsiims sodybų tuštėjimų reikalais.
Lietuva pasidavė ir nutarė, jos manymu, nemeluodama nei sau, nei kitiems, fiksuoti valstybės menkėjimo faktą. Būtent taip, o ne kaip pastangas sutaupyti Seimui skiriamas lėšas, ir supras kitos valstybės užmojį mažinti parlamentarų skaičių.
Rusijos spaudoje jau mačiau tokį sakinį: Lietuva, susidūrusi su nebesustabdomu emigracijos srautu, yra priversta žiūrėti tiesai į akis ir mažinti atstovaujančiųjų piliečių interesams skaičių parlamente. O po to priduriama: Lietuvos gyventojai mažų mažiausiai nemėgsta Seimo, jei galėtų, net ir dešimties nerinktų, ir, regis, vis labiau nusivilia demokratija.
Nusivilia ar ne, tai, žinoma, ne Rusijos reikalas, tačiau esu įsitikinęs, kad įsibėgėjus „projekto“ svarstymams paraleliai įsisiūbuos debatai ir apie tai, ar parlamentinė respublika yra geresnė už prezidentinę.
Trumpai tariant, jeigu mažės parlamento galių, o psichologiškai gyventojams kitaip ir neatrodys, savaime turės plėstis prezidento galių laukas. Daug Lietuvos gyventojų tokiai tendencijai net neabejodami pritartų.
Būtent apie tai „projekto“ autoriai tikriausiai nepagalvojo. O jeigu galvojo, tai tuo labiau sumanymą reikia kuo greičiau laidoti. Priešingu atveju, jeigu sprendimas mažinti Seimo narių skaičių būtų priimtas, Lietuva žengtų konkretų žingsnį autoritarizmo link.
Dar prieš dešimt metų tokios baimės buvo prilyginamos marsiečių kalbėjimui. Deja, dabar situacija keičiasi iš esmės. Net prieš kelerius metus niekas negalėjo įsivaizduoti dabartinės padėties pasaulyje, kai akyse tirpsta bendro elgesio taisyklės, tarptautinės organizacijos, pirmiausia JTO, tampa juokingos ir nebeįmanoma suvokti, kas už kokias vertybes kovoja.
Vengrija kelia galvą prieš viską, ką ES bendrai sugalvojo, ir dar smaugia liberalios pakraipos universitetą. Briuselis Lenkijai net blogesnį žodį vengia pasakyti, kad didelė valstybė ko nors neiškrėstų. Visi euroskeptiniai judėjimai, užplūdę senąją Europą, yra autoritariniai.
Lietuvoje staigių judesių kraštutinumų link dar nėra, bet užtenka menko preteksto, koks yra Seimo karpymo projektas, ir situaciją bus sunku suvaldyti.
Pigu kritikuoti bandymą apkarpyti Seimą ir bauginti šalutiniais efektais, kai nereikia galvoti, ką apie tai pamanys rinkėjai. Protingi politologai, kiekvienas iš savo varpinės, kiek teko girdėti, „projektą“ vadina beprasmiu. Tačiau balsuoja Seimo nariai, politikai, kurie visada jaučia rinkėjų kvėpavimą į pakaušį ir nebūtinai daro tai, ką galvoja.
Kas iš politikų, lemiančių „projekto“ įgyvendinimą, gali pasipriešinti akivaizdžiai nesąmonei? Projekto stūmėjams „valstiečiams“ stvertis dvasia ir raide grynakraujės populistinės idėjos po pirmų mėnesių valdymo peripetijų visaip naudinga.
Pirmiausia jie sulauktų daug daugiau visuomenės paramos nei dėl bet kurios kitos dabar siūlomos reformos. Antra, „projektas“ visiškai atitinka mitologizuotos kovos su korupcija dvasią. Esą kuo mažiau Seimo narių, tuo mažesnė politinė korupcija. Trečia, įnikus į Konstitucijos keitimo problemas, neišbrendamas diskusijas žiniasklaidoje, galima primiršti vidines partines ar koalicines kliautis.
Sunku tikėtis, kad „projekto“ sumanytojai pradėtų mąstyti plačiau ir nedarytų blogo precedento ateičiai. Neteko girdėti, kaip „projektą“ vertina „valstiečių“ kolegos socialdemokratai. Ko gero, stengsis išvengti aiškaus atsakymo.
Opozicija kol kas vertina skeptiškai, bet argumentai, kodėl nereikia, – buitiniai. Neva su įvairaus lygio pakeitimais, pradedant Konstitucija, darbo marios, o rezultatas bevertis.
Yra dar šansas, kad pats gyvenimas privers sumanytojus kitomis akimis pažvelgti į avantiūristinę užmačią. Susidaro įspūdis, kad valdantieji vis dar nejaučia tikrojo artėjančių problemų svorio.
Per penkiolika metų mes taip ir nesugebėjome atskleisti ir susisteminti priežasčių, kodėl taip sparčiai tiek daug gyventojų palieka tėvynę. Gal, užuot pasirašinėjus sau mirties nuosprendį, tuo skubiai ir reikėtų užsiimti, nelaukiant dar dvidešimties metų, kai galbūt ir valdžios nebereikės, nes nebeliks kam vadovauti.
