Panevėžio rajono Velžio miestelio gyventojas J.Vancevičius už grotų atsidūrė ne dėl Kryžių kalno padegimo, o todėl, kad po to prasitarė, jog šis išpuolis – ne pabaiga.
Aštraus žodžio nevengiantis pensininkas netrukus sulaukė atsako.
Panevėžio pareigūnai pradėjo dar vieną ikiteisminį tyrimą ir paprašė teismo leisti J.Vancevičių suimti trims mėnesiams. Motyvuota, kad pensininkas grasino padegti ir Panevėžio prokuratūros pastatą.
Vakar rytą šį prašymą apsvarstęs Šiaulių teismas įtariamąjį suėmė 20 parų.
Toks posūkis, atrodo, palaužė karingąjį pensininką.
Velykas ir 73-iąjį gimtadienį kameroje sutiksiantis J.Vancevičius teisme žurnalistams nepratarė nė žodžio.
Cukriniu diabetu sergantis vyriškis tik tyliai paklausė, ar jam bus leista gerti vaistus.
Teismo išvakarėse J.Vancevičius „Lietuvos ryto“ žurnalistui atvėrė savo sodybos vartus ir atvirai papasakojo apie dešimtmetį vykstančią savo kovą su valdininkais, teisėsaugininkais ir politikais, prarastas santaupas, mokėtas duokles ir kruopščiai suplanuotą išpuolį Kryžių kalne.
– Ar dabar nesigailite dėl Kryžių kalne surengto išpuolio? – „Lietuvos rytas“ paklausė J.Vancevičiaus.
– Pirmiausia norėčiau atsiprašyti Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio ir visos tikinčiųjų bendruomenės, kad taip bandžiau spręsti susidariusią situaciją. Pasakysiu atvirai – nemačiau kito būdo.
– Nejaugi sukeldamas gaisrą tikėjotės įrodyti savo tiesą ir kodėl taikiniu pasirinkote Kryžių kalną?
– Mielai būčiau padegęs laukuose augančią vienišą pušelę, tačiau neabejoju, kad nebūčiau sulaukęs jokios reakcijos. Šiuo atveju ji buvo tokia, kokios ir reikėjo.
– Ko tikėjotės pasiekti tokiu drastišku poelgiu?
– Norėjau atkreipti dėmesį į akivaizdžią korupciją, neveiklumą, atsisakymą spręsti paprasto žmogaus problemas.
Dėl valdininkų užsispyrimo praradau visas šeimos santaupas. Bandžiau teismuose įrodyti, kad visiems privalu laikytis įstatymų, bet nieko nepešiau.
Daug kam gali atrodyti, kad esu nesveiko proto, tačiau taip nėra. Aš puikiai suprantu, ką ir kodėl darau.
– Visiems sakote, kad kovojate dėl Panevėžio rajono savivaldybės neišmokėtų pinigų už keleivių vežimą. Negi nebuvo galima visko pasiekti teisiniu būdu?
– Visos teisinės priemonės yra išsemtos. Įvyko net 53 teismo posėdžiai, bylose dirbo 96 teisėjai. Šių metų vasario 15 dieną Panevėžio teismas padėjo tašką.
Tačiau negaliu tylėti, nes esu teisus. Juk nieko išskirtinio nereikalauju – tik laikytis įsakymo, kurį 2003 metais pasirašė tuometė finansų ministrė Dalia Grybauskaitė.
Jame aiškiai parašyta, kad savivaldybė privalo atlyginti nuostolius keleivius vežančioms įmonėms.
Mano įmonė kelerius metus dirbo nuostolingai, bet susidariusių 80 tūkstančių litų nuostolių niekas nepadengė.
Juk pinigai niekur nėra dingę – jie tebėra Panevėžio rajono savivaldybės biudžete, trūksta tik valios pripažinti klaidą.
– Visas šis triukšmas – dėl žlugusio verslo?
– Pirmiausia mano verslas nėra žlugęs, įmonės veikla tik sustabdyta.
Taip buvau priverstas pasielgti, nes kelerius metus iš santaupų finansavau nuostolingą veiklą. Praradau net 80 tūkstančių litų, ir tai patvirtina Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos tyrimas.
– Kodėl taip elgėtės?
– Iki tol savivaldybė privatiems vežėjams kas mėnesį mokėdavo po tam tikrą fiksuotą sumą.
Tais pinigais būdavo padengiami nuostoliai, juk nemažai maršrutų yra nuostolingi. Būtent tokiu maršrutu važinėjo mano įmonės autobusai.
Savivaldybės vadovams rodžiau įstatymą, kuriame įteisinta prievolė padengti nuostolius, bet jie nenorėjo nieko girdėti.
Kompensacijas imta mokėti tik nuo 2010 metų, kai mano įmonė jau nebedirbo – buvo išstumta.
– Gal turite atsakymą, kodėl negaudavote kompensacijų?
– Pažiūrėkite į dokumentus. 1998 metų pabaigoje mano įmonė sudarė sutartį su Panevėžio rajono savivaldybe, kuri įsipareigojo kas mėnesį pervesti po 5000 litų. Po kelių mėnesių man ėmė pervedinėti nebe po 5000, o po 6000 litų. Pasakykite, kodėl?
– Gal reikėdavo dalį kam nors sugrąžinti?
– Visiškai teisingai. Kiekvieną mėnesį turėdavau atiduoti po 1000 litų. Tai truko metų metus – tiesiog ateidavo, ištiesdavo ranką ir pasiimdavo pinigus. Per 6 metus taip iškeliavo 68 tūkstančiai litų!
– O kodėl to nerodote teisėsaugai?
– Rodžiau, ir ne kartą. Bet niekam neįdomu.
– Ir tada nusprendėte, kad reikia kovoti ugnimi?
– Ne, praėjusių metų pabaigoje pabandžiau atkreipti prezidentės D.Grybauskaitės dėmesį. Šalies vadovė yra viešai pasakiusi, kad Lietuvoje trūksta teisingumo, todėl į ją ir kreipiausi.
Laiške užsiminiau, kad siekdamas tiesos esu pasiryžęs net padegti Kryžių kalną, tačiau į šį laišką nebuvo reaguota.
Kyla klausimas, kodėl taip aplaidžiai dirbta, kodėl nesuskubta gelbėti Kryžių kalno? Kodėl specialiosios tarnybos neatvažiavo, neapklausė, neišsiaiškino, koks čia beprotis rašinėja?
– O jūs nesijaučiate toks?
– Visą gyvenimą mūsų šeima labai sunkiai dirbo.
Nesibaidėme jokio darbo – auginome bulves, česnakus, kiaules, klijavome plastikinius maišelius, vėrėme karolius.
Todėl labai apmaudu, kai kažkas sunaikina tas pastangas. Juk tie pinigai yra mano vaikų, anūkų!
Buvau tarp žmonių, kurie mūsų gyvenvietėje steigė Sąjūdžio kuopelę. Atkūrus nepriklausomybę vieną kadenciją dirbau Panevėžio rajono taryboje, bet vėliau panirau į verslą. Esu normalus žmogus.
– Kodėl nesustojote? Ar ne paprasčiau gyventi ramiai, be priešų?
– Man tą patį sakė ir žmona Genovaitė, ir abu sūnūs.
Žmona ne kartą ragino surinkti visus popierius, nunešti į rūsį ir pamiršti. Bet negaliu, aš ne toks – graušiuosi, kad nekovojau, nuleidau rankas.
– Išpuolį specialiai surengėte per savo auksinių vestuvių sukaktį?
– Taip, tai padariau sąmoningai. Įdomus sutapimas, kad mūsų vestuvės prieš 50 metų irgi vyko pirmadienį.
Žmona nežinojo, ką darysiu. Žinau, kad ji būtų nepritarusi, skambinusi į policiją ir bandžiusi sukliudyti, todėl iš vakaro pasiruošiau skudurėlį, puslitrį dyzelino.
Kitą dieną atsikėliau anksti, atlikau kelis reisus, o tada sėdau į automobilį ir išvažiavau į Kryžių kalną.
– Ar kas nors matė, kaip padegėte kryžius?
– Ne, nes pasirinkau atokesnę vietą.
Tačiau jos ieškojau ne dėl baimės įkliūti – tiesiog norėjau, kad žala būtų kuo mažesnė.
Todėl išsirinkau pakraštį, kur suversta krūva senų sutrūnijusių įvairaus dydžio kryžių.
Padegdamas skudurėlį netoliese mačiau žmonių, todėl buvau tikras, kad gaisras bus pastebėtas laiku, o ugnis pernelyg neišplis.
– Kodėl nepasilikote vietoje ir išsyk neprisipažinote?
– Tik dėl automobilio. Norėjau sugrįžti namo ir jį palikti garaže.
Kelias namo buvo sunkus. Važiavau labai ilgai, nes per ašaras nemačiau kelio. Nemanykite, man buvo labai skaudu dėl to, ką padariau.
Panevėžyje į policiją užsukau ir prisipažinau, bet man buvo patarta paskambinti į Šiaulių policiją. Taip ir padariau.
Iš karto nepatikėjo, manė, kad koks nors nenormalus žmogus taip pasielgė...
Bet atvažiavo ir pamatė, kad kalba su normaliu pensininku.
Pareigūnai atliko kratą, rūsyje apžiūrėjo mano muziejėlį, bet nieko nerado.
– Kaip į prisipažinimą reagavo namiškiai?
– Genovaitė išsyk apsiverkė... Ir sūnūs, ir giminaičiai, ir pažįstami nepritaria. Bet kitaip pasielgti negalėjau. Jei būčiau nuleidęs rankas, tikriausiai vien nuo tos minties išprotėčiau.
– Po šių skandalų galite netekti vairuotojo darbo, nes esate laikomas neprognozuojamu. Nesibaiminate, kad taip ir nutiks?
– Ar yra pagrindo mane atleisti? Esu pavyzdingas vairuotojas, nesu sukėlęs nė vieno eismo įvykio. Mano psichikos sveikata patikrinta, turiu pažymą, darbdavys man pretenzijų neturi.
Žinau, kad buvo lakstančių ir klausinėjančių, ar toks žmogelis gali vežioti vaikus. Bet darbdavys mane puikiai pažįsta, žino, koks esu.
Kita vertus, aš pragyvensiu ir iš pensijos. Esu veiklus žmogus, darau skulptūras, nesėdėsiu be darbo.
– Kryžių kalnas laikomas šventa vieta. Jūs tikintis?
– Esu tikintis ir manau, kad tik Dievas žino visą tiesą, tad tik jis gali mane bausti. Todėl jo rūstybė man nėra baisi. Greičiau problemų turės tie, kurie mane melu įstūmė į tokią prarają.
Gaunu žinučių iš religinių fanatikų. Jie mane vadina visokiais žodžiais, bet aš nepykstu. Juk jie nežino, ką man teko patirti ir kodėl taip pasielgiau.
