Komisarą šokiravo socializacijos centrai
Praėjusių metų gruodį Lietuvoje lankęsis N.Muižniekas parengė išsamią apžvalgą apie moterų, neįgaliųjų ir vaikų teisių situaciją Lietuvoje. Ataskaitoje taip pat apžvelgė neįgaliųjų integracijos ir lyčių lygybės aspektus, parengtame dokumente nemažai dėmesio skirta smurto artimoje aplinkoje temai bei rekomendacijoms, kokių priemonių reikėtų imtis ateityje sprendžiant šias problemas.
Pro raporto rengėjo akis neprasprūdo ir tai, kad Seimui buvo iškeltas klausimas, ar socializacijos centruose veikiantys „nusiraminimo kambariai“ bei antrankių, guminių lazdų ir ašarinių dujų naudojimas yra tinkamos priemonės kovoti su emocijų protrūkiais.
Raporte taip pat užsimenama, jog dažnu atveju vaikai atsiduria socializacijos centruose ne todėl, kad padarė kokias nors nusikalstamas veikas, bet dėl kitokios pagalbos nebuvimo, tokios kaip konsultacinė specialistų parama šeimai ar galimybė apsigyventi šeimai artimoje aplinkoje.
– Kokie buvo jūsų pirmieji įspūdžiai atvykus į Lietuvą kalbant apie žmogaus teisių ir jų pažeidimų kontekstą?
– Situacija ir diskusijos, kurios vyksta Lietuvoje, nesvetimos daugeliui šalių, tarp jų ir mano paties šaliai. Nesutarimai dėl Stambulo konvencijos ir smurto namuose problemos sprendimo. Vis dar kovojame su tam tikromis segreguoto mokymo proceso organizavimo ir neįgaliųjų priežiūros institucijose apraiškomis. Šie praeities laikotarpio mąstymo pėdsakai tebėra labai ryškūs Lietuvos visuomenėje.
Šiandien Lietuva yra priėmusi daug gerų įstatymų ir kitų dokumentų, kurie turėtų pagerinti situaciją, tačiau akivaizdu, kad vienuose šalies regionuose jie veikia puikiai ir naujos praktikos sėkmingai įgyvendinamos, o kitur – ne taip gerai.
Lietuvoje susitikau su daug politikų, pareigūnų ir nevyriausybinių organizacijų darbuotojų. Jūsų šalyje yra žmonių, puikiai suprantančių situaciją.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais, jūsų akimis, šiandien susiduria Lietuva bandydama spręsti socialines problemas?
– Viena rimčiausių problemų – institucionalizacija. Vaikai, paaugliai ir suaugusieji prižiūrimi institucijose. Lietuvoje yra tokių vaikų, kurie neturi fizinės ar psichikos sveikatos problemų, bet turi problemų savo šeimose ir vien dėl to patenka į institucinę globą.
Teko girdėti apie atvejus, kai mokykloje problemų turintys vaikai būdavo apgyvendinami globos įstaigose. To neturi būti, jie neturėtų ten atsidurti. Tai pasakytina ir apie suaugusiuosius, kurie turi fizinę ar proto negalią, jie neturėtų gyventi institucijose, jų vieta bendruomenėse.
Institucijos turi ilgą žmogaus teisių pažeidimų istoriją – nepriežiūra, seksualinis išnaudojimas. Nuo vaikystės buvimas institucinėje globoje apriboja žmogaus galimybes sukurti kitokį gyvenimą, nes tam tikra prasme apribojamos jo išsilavinimo galimybės, sunkiai užmezgami kontaktai su išorine aplinka. Žmonės turi tam tikras nuostatas apie institucijose užaugusius vaikus – į juos kitaip žiūrima, jie laikomi kitokiais. Tokie žmonės privalo gyventi bendruomenėse, bet jiems reikia daugiau paramos.
Lietuva turėtų būti ambicingesnė panaudodama Europos Sąjungos lėšas ir stengtis kuo greičiau nusikratyti praeities pėdsakų.
– Kokį įspūdį jums paliko aplankyti socializacijos centrai?
– Man teko lankytis Vėliučionių socializacijos centre ir turiu pasakyti, kad tai labai slegianti vieta. Sovietmečiu tai buvusi kolonija, tad faktiškai galima sakyti, kad tai kalėjimas. Kai matai ten gyvenančius vaikus, kyla klausimas, ką vaikai veikia tokioje vietoje? Ypač kai kalbame apie tuos vaikus, kurie nekelia jokios grėsmės nei sau, nei kitiems.
Dauguma vaikų į socializacijos centrus patenka iš kitų globos įstaigų, o tai rodo, kad sistema nėra gerai veikianti, į bėdą patekę vaikai laiku nesulaukia pagalbos.
Būtina stiprinti pagalbos šeimai mechanizmus, kurti palankią aplinką. Būtina dirbti su tokiais vaikais, išlaikyti juos mokykloje, suteikti išsilavinimo galimybę. Tik ekstremaliausiomis aplinkybėmis būtų pateisinamas vaiko laisvės ribojimas, bet iš tiesų turime išmokyti vaikus prisitaikyti visuomenėje ir spręsti šią ne kriminalinę, o socialinę problemą.
– Ar Lietuva yra vienintelė valstybė Europoje, tebeturinti tokius socializacijos centrus?
– Ne, Lietuva nėra vienintelė, tokių šalių Rytų Europoje nemažai. Tokių vaikų priežiūros institucijų yra ir Airijoje, bet, kaip minėjau, tai daugiau Rytų nei Vakarų Europos problema.
Iš tiesų dažnai institucijose augančių vaikų skaičiai labai tiesiogiai atspindi šeimų, kurioms dėl įvairių krizių reikia paramos, statistiką.
– Su kokiais sunkumais susidūrėte ruošdamas šį raportą: kas padėjo apsispręsti, kurie aspektai turi būti pateikti kaip patys svarbiausi?
– Savo vizito metu domėjausi ir moterų teisių bei lyčių lygybės klausimais. Taip pat akivaizdu, kad vis dar labai aktuali smurto artimoje aplinkoje problema bei Stambulo konvencijos ratifikavimas.
O kaip dėl smurto prieš vyrus? Statistika rodo, kad 80 proc. atvejų smurtą šeimoje patiria moterys, bet tai nereiškia, jog nėra ir prieš vyrus nukreipto smurto. Šiuo atveju Stambulo konvencijos įgyvendinimas taptų vienu iš taip reikalingų įrankių kovojant su smurtu apskritai.
Prieš atvykdamas į Lietuvą bendravau su žmogaus teisių kausimais dirbančiomis organizacijomis, vaikų gerove besirūpinančiomis institucijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis.
– Kas jus nustebino lankantis Lietuvoje?
– Mane nustebino, žinoma, gerąja prasme, jūsų parlamento žengtas žingsnis – priimtas įstatymas siekiant užkirsti kelią smurtui šeimose, įskaitant ir fizines bausmes. Kai kurioms šalims priimti panašius teisės aktus tikrai nelengva ir džiugu, kad Lietuva yra tarp tai padariusių šalių.
Man puikų įspūdį paliko Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, manau, kad ši institucija savo darbą atlieka puikiai. Regione tebėra šalių, kurios neturi šios institucijos. Sužavėjo ir prezidentės inicijuota kampanija „Už saugią Lietuvą“. Manau, kad tai labai įdomi ir savalaikė iniciatyva.
Negatyviai nuteikė vyrų ir moterų lygybės situacija akademinėje bendruomenėje. Daugelis kitų aspektų nenustebino, nes jie panašūs į kaimyninių šalių, tad linkiu Lietuvai būti kur kas ambicingesnei ir išsilaisvinti iš senosios sistemos gniaužtų.
– Viešėdamas Lietuvoje susitikote su daugeliu politikų. Kokį įspūdį jums paliko jų nusiteikimas imtis permainų?
– Laikas, kai lankiausi Lietuvoje, buvo gana išskirtinis, mat viena Vyriausybė buvo benueinanti, o naujoji dar nepradėjusi darbo. Norėjosi pasikalbėti su sprendimų priėmėjais, o situacija buvo tam tikra prasme laikina. Labai tikiuosi, kad mano raportas atsidurs ant visų atsakingų ministrų stalų ir padės jiems siekti užsibrėžtų tikslų.
