Per šešis mėnesius strategiškai nepajudėta iš vietos, išskyrus pažadą kitų metų biudžete gynybai skirti du procentus, nors nelabai tuo tikiu. Kai reikės konkrečiai tai padaryti, atsiras daug nenumatytų aplinkybių.
Kyla įspūdis, jog populistinėmis pakišomis valdžia, „valstiečiai“, tiesą sakant, net ne koalicija, stengiasi užkalbėti rinkėjams dantis ir tokiu stiliumi ištempti kadenciją iki kitų eilinių rinkimų, kaip tai yra jau pavykę dviem prieš tai buvusioms valdžioms.
Tačiau dabartiniams valdantiesiems tenka visiškai kitoks vaidmuo nei prieš juos prie valstybės vairo stovėjusiems. Ir konservatoriai, ir socialdemokratai tebejudėjo tvirtais ES strateginiais bėgiais, nors ir su krizės stotimi. Pagaliau krizė, galima sakyti, buvo įveikta, apipešioti dešinieji dažniausiai pozityvų vaidmenį atliko, o juos pakeitę kairieji iš vagos neišklydo ir net stumtelėjo valstybę į priekį.
Iki šiol buvusios parlamentinės partijos įvairiomis tarpusavio kombinacijomis išsiteko tęstinumo politikoje drauge su tarpusavyje sutariančia ES ir tvirta finansine Bendrijos parama ir Lietuvai.
Valstybėje ir visuomenėje vyravo nuostata: nemoki ES pinigais naudotis – pats kaltas. „Valstiečiams“ gali tekti visiškai kitas vaidmuo, tik simboliškai susijęs su tęstinumu: surasti Lietuvai jos vietą naujoje ES konfigūracijoje ir jau su minimalia ES parama, neatmestina, kad ir visai be jos.
Nors gebėjimais „valstiečių“ politikai nėra prastesni už valdžioje jau buvusius, organizacine prasme su naujuoju strateginiu uždaviniu jie gali nesusidoroti. Patirtis politikoje turi milžinišką ir dažniausiai lemiamą reikšmę.
Faktai lenda į akis, tai atsitinka net tarptautiniu mastu, kai populistiškai pasikliaujama naujais veidais. Kelis kartus per savaitę kalbama apie trečiąjį pasaulinį karą. Lietuvos rinkėjai buvo ir tebėra kvailinami naujų veidų politikoje išganinga galia.
Deja, išganymas politikoje be patirties ir išminties yra tik nuganymas. Dar blogiau: į gilų vandenį įmesti žali politikai net nebesuvokia, kuria kryptimi kapanotis. Kartais atrodo, jog Lietuvoje tik retas atpažįsta artėjančias problemas.
Tarkime, miglota ES ateitis Lietuvoje dar netapo nacionalinio masto nerimu ir rūpesčiu ką nors daryti. Buvo keletas teorinių politikų organizuotų pasvarstymų, ir viskas. Intelektualinis sportas rugiuose ties bedugne.
Laukiama rinkimų Prancūzijoje, Vokietijoje, kaip reaguos kitos ES narės. Neva tada pagalvosime, pasvarstysime. Gaidys galvojo, galvojo, kol į sriubą įkrito.
Mano žiniomis, daug ES narių turi didesnę ar mažesnę pusiau slaptą strateginių dėlionių grupę. Lietuvoje net krizių valdymo centras, regis, vis dar ant popieriaus.
Antra, ES ateitis yra tiesiogiai susijusi su ekonomika. Ar gali kas nors viešai paklausti premjero, kas planuojama daryti, kai baigsis ES parama? Kaip šiam atvejui ruošiamasi? Kokios yra prioritetinės gamybos sritys?
Dieną naktį žmonėms kvaršinamos galvos apie švietimo reformą. Kas atsirado pirma: višta ar kiaušinis? Kas lemia: pasirinkta gamybos kryptis specialistų poreikį ar prigaminti specialistai nuspręs, ką gaminsime, parduosime. Ar Lietuva pajėgi plėtoti santykinai nepriklausomą nuo tarptautinės politinė konjunktūros ekonomiką?
Gana neaiški Lietuvos valdžių ekonominė politika, miglota perspektyva, yra ir emigracijos problema, tiksliau, filosofo V.Radžvilo apibūdinimu, jau katastrofa. Ne dėl „valstiečių“ ta katastrofa ištiko, tačiau būtent jie bus pastatyti prie sienos: arba sprendžiate, arba traukitės iš valdžios.
Manau, „valstiečiai“ emigracijos srautui net menkutės užtvankos nesugebės pastatyti ir jau kitais metais migracija taps valdantiesiems akmeniu po kaklu. Apsiėmę vadovauti valstybei politikai net neįsivaizduoja, koks didelis emigracijos klausimu bus šalyje dar likusios visuomenės spaudimas.
Tačiau dar didesnis spaudimas laukia dėl nemažėjančios socialinės atskirties. Įstoję į ES Lietuvos gyventojai dešimt metų apie socialinį teisingumą svajojo, daug kalbėjo, rinko žadančius „viską sutvarkyti“ politikus, piktinosi dėl apgautų lūkesčių. Bet iš esmės, lyginant su kitomis valstybėmis, laikėsi santūriai, nestreikavo ir išvis mažai triukšmavo.
„Valstiečiai“ patenka į tą laikotarpį, kai gyventojų kantrybė sparčiai pradeda sekti, ir neatmestina, jog prasidės įvairiausios socialinio protesto formos. Pasakomis apie kovą su alkoholiu nepasitenkinimo skurdu neužliūliuosi.
Šia tema jau pasirodė mokslininkų, menininkų ir dvasininkų pasirašyta rimta Vilniaus forumo deklaracija. Valdžios vietoje nenumočiau į ją ranka. Visada pirma būna žodis. O po to...
Trumpai pabuvę valdžioje „valstiečiai“ nusitiesė po savo pamatais net dvi Bikfordo virvutes. Viena jų – dviguba pilietybė. Jeigu prezidentė įsikirto į Konstituciją, Seimas bus pastatytas į vietą. Konfliktas akivaizdus.
Kitas degtuko laukiantis virvės galas – Seimo narių mažinimo projektas. Jis tik iš pažiūros atrodo nekaltai teorinis. „Valstiečiams“ teks aiškinti sumanymo pagrindimą ir visas kitas, tarp jų emigracijos ir socialinės atskirties, problemas bei katastrofas.
Bet kuriuo atveju „valstiečiams“ valdžios našta bus daug kartų sunkesnė nei konservatoriams krizės metais ar socialdemokratams iš jos kapstantis.
