Bet politologai pastebi, kad tokiomis G.Palucko kalbomis ir triumfu labiau nei patys socialdemokratai džiaugiasi konservatoriai ir jų lyderis Gabrielius Landsbergis, iš būsimojo kairiųjų vedlio laukiantis pokyčių.
Ar jam pavyks išplukdyti partijos laivą iš seklumų, ant kurio socialdemokratai užplaukė per buvusio vedlio Algirdo Butkevičiaus valdymą? Ar kairiųjų ir naujojo jų lyderio laukia rožėmis klotas kelias?
Tikrai ne – greičiau jau rožių karai. Tokios nuomonės laikosi politologė Rima Urbonaitė, gana skeptiškai vertinanti socialiniuose tinkluose po G.Palucko pergalės kilusią euforiją.
„Rožių karai tęsis ir vyks keliais frontais. G.Paluckui teks kovoti partijos viduje, nes ten vienybės nematyti – nepanašu, kad partijos nariai labai džiūgautų dėl G.Palucko pergalės“, – pastebėjo R.Urbonaitė.
Mykolo Romerio universiteto lektorė mano, kad G.Palucko laukia nelengva užduotis – tapti žvaigžde ne tik savo partijoje, bet ir nacionaliniu mastu. „Ploti katučių dar tikrai ne laikas. Socialiniuose tinkluose matyti daug džiūgavimo, bet džiaugtis – per anksti“, – įsitikinusi R.Urbonaitė.
Anot politologės, G.Paluckas susikūrė patrauklų įvaizdį ir tai verčia aikčioti žmones socialiniuose tinkluose: „Tačiau turėtume užduoti sau klausimą: kas yra G.Paluckas?
Taip, jis yra Vilniaus vicemeras, ilgai dirba partijoje. Bet iš kitos pusės tai – žmogus, kuriam nepasisekė tapti Vilniaus meru, per Seimo rinkimus vienmandatėje rinkimų apygardoje jis liko ketvirtas. Negali sakyti, kad jam geriau sekėsi ir partijos kandidatų sąraše – po reitingavimo iš 41 pozicijos jis pakilo tik iki 27.
Ką tai sako apie G.Palucką, kaip nacionalinio masto lyderį? O gi tai, kad jis toks nėra.
Aš jau nekalbu apie dabar jam prikaišiojamą buvusį teistumą. Viską sudėjus į krūvą ir paklausus, kas tas žmogus partijoje, daugelis, manau, gūžtelėtų pečiais. Tuo metu mes kalbame apie žmogų, išrinktą partijos pirmininku“.
R.Urbonaitė taip pat svarstė, kad kol kas visiškai neaišku, kaip G.Palucką ir jo žadamus pokyčius priims partija bei jos viršūnės, kurios akivaizdžiai priešinosi šio politiko išrinkimui.
Politinis svoris – menkas
Politologas Bernaras Ivanovas irgi stebėjosi, kad G.Palucko pergale socialiniuose tinkluose kažkodėl pirmieji puolė džiaugtis net ne socialdemokratai, o jų priešininkai.
Tačiau jis abejoja, ar tie džiūgavimai – nuoširdūs. Be to, jie esą pernelyg ankstyvi ir nepamatuoti. „G.Paluckas stokoja politinio svorio. Tas deficitas gana ryškus. Visi žinome jo politinių sėkmių ir nesėkmių istoriją, o jo santykiai su kitais partijos nariais irgi gana keblūs – jam oponuoja senasis partijos elitas. Jis tokia silpna kompromisinė figūra ir jo išrinkimas – labiau tarpinis variantas“, – mano Vytauto Didžiojo universiteto mokslinis darbuotojas.
Anot B.Ivanovo, naujojo partijos lyderio kalbos prie jo irgi nedera. „Jeigu ateitų autoritetingas, labai platų visuomenės pasitikėjimą turintis žmogus ir kalbėtų tuos dalykus, kuriuos dėsto G.Paluckas – būtų kitoks įspūdis“, – sakė politologas.
Tačiau jis pripažino, kad tokio žmogaus šiandien socialdemokratų gretose šiuo metu gal net nėra ir partija rinkosi iš to, kas yra: „Tas suolelis buvo labai trumpas. Pasiūlos nebuvo. Socialdemokratai nesubrandino naujos politinės kartos ir dabar išsirinko, švelniai tariant, ne patį geriausią variantą“.
Neturi aiškaus plano
Kodėl vis dėlto socialdemokratai pasirinko būtent G.Palucką, o ne jaunesnį jo varžovą Mindaugą Sinkevičių, galėjusį pasigirti kiek didesniais žygdarbiais? Kas lėmė tokią aršios ir intriguojančios socialdemokratų dvikovos baigtį?
R.Urbonaitė mano, kad G.Paluckas pasinaudojo partijos skyriuose jau kurį laiką tvyrojusiu nepasitenkinimu dėl partijos viršūnėse priimamų sprendimų ir erzeliu, kad partija tapo panaši į įdarbinimo agentūrą.
Tačiau politologė abejoja, ar jam pavyks viską pakeisti ir sugrąžinti partiją į rimtą politinės kovos areną. „Tai bus beprotiškai sunku, nes ši partija yra priartėjusi prie bankroto ribos, kad G.Paluckui prireiks geležinės valios ir superinės lyderystės. Jam reikės ir labai tvirto stuburo, kad galėtų temti visą partiją ir pirmąjį ešeloną, kuris, aišku, niekur nedings“, – sakė R.Urbonaitė.
Pašnekovės nuomone, partijos lyderio posto siekęs M.Sinkevičius buvo tapęs tęstinumo simboliu, tuo metu G.Paluckas reiškėsi kaip revoliucijos pranašas: „Bet reikia pasakyti, kad nė vienas iš šiuose rinkimuose dalyvavusių kandidatų negalėjo išgelbėti socialdemokratų, jie yra per silpni.
Galbūt kai kurie jų turi potencialo ir aš neneigiu, kad tokį turi ir G.Paluckas.
Bet šiuo metu jie nėra politikos žvaigždės ir partija rinkosi iš to, ką turi ir pasidavė madai, kad partijos lyderis turi būti būtinai jaunas, nors tai, mano galva, nėra savaime kažkokia gėrybė ir garantuoja sėkmę“.
Vis dėlto, jos nuomone, socialdemokratai, kuriems šiandien yra kilęs išlikimo klausimas, iš G.Palucko lauks labai greitų permainų. „Bet G.Paluckas nėra nei ministras, nei Seimo narys ir jam bus labai sunku tuos pokyčius užtikrinti“, – mano politologė.
Anot R.Urbonaitės, daug priklausys nuo to, kokią komandą G.Paluckas pasirinks.
Kol kas politologė iš būsimojo socialdemokratų lyderio pasigenda konkretumo dėl to, kas pakeis dabartinį vadinamąjį pirmąjį ešeloną. „Dabar kai kurie partijos vardu kalbantys žmonės kartais geriau patylėtų. Tačiau kuo jie bus pakeisti? Jie juk niekur nedingsta“, – svarstė politologė.
Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad G.Paluckas labai aptakiai kalba ir apie dabartinės valdančiosios koalicijos ateitį ir apie tai, kokios socialdemokratams svarbios nuostatos turėtų atsirasti Vyriausybės programoje. „G.Palucko laukia labai daug slenksčių ir vien gražaus kalbėjimo neužteks. Nes dabar neaišku, ar pats G.Paluckas turi aiškų planą, ką nori padaryti“, – mano R.Urbonaitė.
Oponentai laukia kracho
R.Urbonaitė pripažino, kad keistai atrodo ir konservatorių bei jų lyderio G.Landsbergio žarstomos liaupsės G.Paluckui. Ji abejoja, kad politiniai oponentai tai daro nuoširdžiai.
Politologė neatmeta, kad iš pasikeitimų socialdemokratų gretose oponentai gali tikėtis ne tik atsinaujinimo ir turinio. „Galbūt tikimasi, kad su G.Palucku bus galima lengviau rasti kalbą, o galbūt laukiama, kad jis visai nuvarys socialdemokratus“, – svarstė R.Urbonaitė.
Konservatoriai naująjį socialdemokratų lyderį ragina pakilti į partijos senbuvių, vadinamųjų „ūsuotų bebrų“ medžioklę. Tačiau ar neatsitiks taip, kad ja mėgausis tik oponentai, o rinkėjams tai gali ir nepadaryti įspūdžio?
Anot R.Urbonaitės, viena yra kalbėti apie medžioklę, visiškai kita – paversti tai realybe. „Nežinia, ar tas pats G.Paluckas įsivaizduoja, kaip ta medžioklė turėtų vykti? Juk medžiojamieji yra Seime ir šiandien priima sprendimus. Manau, kad kalbos apie tai buvo labiau deklaratyvios, siekiant patraukti daugiau balsų iš regionų ir susikurti apie save gerą įspūdį. Bet norėčiau pamatyti, kaip tai vyks realiai. Nemanau, kad kas nors lengvai trauksis G.Paluckui iš kelio“, – kalbėjo politologė.
Turės ieškoti „savo skvernelio“
Politologas B.Ivanovas mano, kad pradėjusi partijos senbuvių medžioklę naujoji socialdemokratų vadovybė gali įklimpti į vidines rietenas.
Nors aštroka rinkimų rinkimų kampanija partijoje sukėlė ir naujų įtampų, vis dėlto B.Ivanovas palankiai vertino socialdemokratų sprendimą naująjį lyderį rinkti tiesiogiai.
Anot pašnekovo, socialdemokratams šis kelias gali padėti išvengti Darbo partijos likimo: „Šiuo atveju svarbu ne tiek kas išrinktas, o kaip išrinktas. Tai teisingas žingsnis į priekį, bet vien to neužtenka. Tai tik šansas“.
B.Ivanovo įsitikinimu, norėdama išlikti politinėje arenoje socialdemokratų vadovybė privalo tapti nuoširdesnė ir atviresnė rinkėjams. „Pirmiausia tuo turi patikėti ir partijos žmonės. Labai svarbu, kad toliau nebūtų to, kai kalbama viena, o daroma kita“, – mano politologas.
Rinkimų kampanijos pradžioje G.Paluckas drąsiau ir atviriau kalbėdavo apie tai, kad jo netenkina socialdemokratų padėtis valdančiojoje koalicijoje. Bet pastaruoju metu politiko retorika šiuo klausimu gerokai sušvelnėjo.
B.Ivanovo manymu, taip yra dėl paprasčiausios priežasties – G.Paluckas neturi politinio svorio pakeisti žaidimo taisykles ir greičiausiai tenkinsis minimalia apčiuopiama nauda. „Jis negali treptelėti koja ir išvesti socialdemokratų iš koalicijos, tad greičiausiai gniauš saujoje žvirblį, nei bandys vaikytis briedį girioje ir bandys iš to išpešti kokios nors naudos. Matyt, tai lemia ir partijoje vykstančias kovas – nežinia kaip elgtis“, – kalbėjo politologas.
Anot B.Ivanovo, senoji socialdemokratų karta nenori atsisakyti to, ką jau turi, o partijos jaunimas neturi tiek ambicijų, potencialo ir politinės valios siekti kažko daugiau: „Todėl, panašu, kad bus mėginama plaukti pasroviui. Manau, bus ramiai laukiama kažkokios naudos ateityje. Partija vegetuos ir lauks palankaus momento.
Socialdemokratams nenaudinga trauktis iš koalicijos, nes tai atvertų kelią į politinį olimpą konservatoriams. Todėl galbūt iš valdančiosios koalicijos jie pasitrauks likus kokiems metams iki rinkimų, o iki to bandys taškus rinktis po truputį – ne iš karto laimėti visą banką, o žingsnis po žingsnio, – ir tikėtis, kad Lietuvos rinkėjų atmintis trumpa. Galbūt iki tol laiko net atsiras koks nors patrauklus lyderis“.
B.Ivanovas įsitikinęs, kad prieš būsimus Seimo rinkimus ar net anksčiau socialdemokratams vis dėlto reikės ieškoti „savo skvernelio“. „Saulius Skvernelis išniro iš niekur – tam užteko vieno naktinio pokalbio su tuometine Seimo pirmininke. Gal ir pas socialdemokratus kas nors išnirs?“ – svarstė politologas.
Staigus posūkis gali daug kainuoti
Panašų scenarijų po socialdemokratų partijos rinkimų mato ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto docentas Vincentas Vobolevičius, kuris taip pat mano, kad G.Paluckui nebus lengva pastatyti partiją ant socialdemokratinių bėgių.
Ant pašnekovo, socialdemokratus slegia rimtos bėdos – po rinkimų gerokai smuktelėjęs populiarumas, nepasisekusios derybos dėl valdžios postų: „Koalicijos veiklos sėkmė ir nesėkmė bus siejama su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, o socialdemokratai bus jos šešėlyje ir turės tenkintis strategiškai nepatogia padėtimi.
Be šių kiekybinių iššūkių, socialdemokratų ir G.Palucko laukia ir giluminės problemos. Socialdemokratai per daugelį metų taip ir netapo kairiąja partija – jos vykdyta retorika skyrėsi nuo vykdytos politikos. Partija iš esmės rėmėsi savivaldybėmis, kuriose karaliaudavo socialdemokratų merai, bet jie nebuvo kairieji, o vietinio verslo atstovai“.
Be to, anot V.Vobolevičiaus, dėl tam tikros specifinės Lietuvos padėties socialdemokratams nepavyko pasiekti kairiesiems priimtinų reformų, priešingai – tekdavo imtis liberalių kapitalistinių naujovių. „Ir šios problemos niekur neišnyko. Ar G.Paluckui pavyks užberti daugiau kairiosios politikos prieskonių, sunku pasakyti, bet tam reikės daug ir ilgai dirbti“, – mano V.Vobolevičius.
Jis taip pat mano, kad G.Paluckas negali pasukti partijos vairo smarkiai į kairę, nes rizikuotų prarasti tradicinius rėmėjus: „Tokiu atveju kairuoliška avantiūra gali labai brangiai kainuoti.
Šios partijos sėkmės varikliai yra merai, apie kuriuos yra susitelkę daug įvairių interesų ir, jeigu G.Paluckas bandytų staigiai pasukti partijos liniją, susipyktų su tais įtakingais veikėjais, kurie turi jauną ir gana perspektyvų lyderį ūkio ministro M.Sinkevičiaus asmenyje“.
Taigi, anot V.Vobolevičiaus, būsimasis partijos vadovas yra smarkiai suvaržytas: „Jis nebent gali daryti kažkokius nedidelius žingsnelius, prarasdamas vieną kitą merą ir dėl propaguojamos kairiosios politikos laimėdamas kažkiek jaunosios kartos ar kitų žmonių balsus.
Bet tikro ekonominio kairumo G.Paluckas neišlauš, nes tam bus didelis pasipriešinimas iš vidaus. Vis dėlto kažkokį kairumą teks imituoti“.
V.Vobolevičiaus nuomone, nedideli žingsniai G.Paluckui galbūt gali padėti išvengti skilimo partijoje. Be to, lėtai žingsniuojant, per kelerius metus, galima pabandyti pakeisti laiminčiąją koaliciją – ne politikus, bet rėmėjus. „Jei politikai nori keisti politikos kryptį, turi pakeisti bazę, apeliuoti į naujus rinkėjus, kurie šia partija dabar nesidomi. Greitai to nepadarysi, nes nupjautum šaką ant kurios sėdi, todėl G.Paluckas turėtų bandyti eiti palaipsniui ir kardu nemojuoti. Žinoma, tai bus sunku ir niekas negali garantuoti totalinio sugrįžimo į valdžią“, – svarstė V.Vobolevičius.
