Ir staiga viskas pasikeitė. Tikrai ne vien dėl to, kad pasaulis tapo mažesnis, o šiuolaikinės technologijos leidžia paversti tolimiausią rinkimų dramą dar vienu reginiu, kuriame pasidalijame stovyklomis, renkamės herojus ir audringai nekenčiame jų antagonistų.
Tiesiog ore kybo įtampos nuojauta, kuri pastaruosius metus tokia tiršta, kad ją galima pjaustyti peiliu. Nuo pat „Brexit“ visi jaučia, kad pasaulis nebėra toks, koks buvo iki šiol. Ir tik patys didžiausi optimistai sugeba tikėti, kad Nyderlandų parlamento ar Prancūzijos prezidento rinkimai demonstruoja sveiko proto pergalę.
Aišku, visada galima pasiguosti, kad galėjo būti dar blogiau. Įsivaizduokite antrąjį Prancūzijos rinkimų turą, kuriame kautųsi M.Le Pen ir J.L.Melenchonas. Būtų tas pat, kaip rinktis, kuris staigus finalas malonesnis – nuo infarkto ar nuo insulto.
Nuo tokio makabriško pasirinkimo pavyko trumpam pabėgti, bet tik trumpam, nes problemos, kurios išplukdė į paviršių įvairiausio plauko populistus su magiškaisiais jų sprendimo receptais, niekur nedingo. Ir daugeliui nusispjauti, kad tie receptai šimtą kartų girdėti ir išbandyti. Tiek iš kraštutinės kairės girdimas revoliucinis spygavimas viską atimti ir perdalyti, tiek iš kraštutinės dešinės krenkščiantis kosulys gręžtis į tapatybės paieškas ir atsiriboti nuo visko, kas nepažįstama ir svetima, – visa tai jau buvo.
Beje, tas dalijimas į kairę ir dešinę, nesvarbu, kraštutinę ar nuosaikią, ima atrodyti vis labiau atgyvenęs. Esmė ne ta, kad sisteminės partijos patiria vieną fiasko po kito, ir ne ta, kiek jos atspindi klasikinį politikos spektrą. Esmė – takoskyra eina nebe tarp kairės ir dešinės. Ribos nubrėžtos ir tvoros suręstos tarp metropolių ir periferijos, tarp miesto ir kaimo, tarp optimizmo ir nusivylimo, tarp rytojaus ir vakarykštės dienos.
Velnias žino, kodėl šis pasidalijimas ėmė pūliuoti kaip tik dabar. Tarsi pasaulis ir netupi apsižergęs uždelsto veikimo minos, kurią grasintų padegti pasidalijimas į aljansus, didžioji ekonominė depresija ar netikėtai padidėjęs saulės aktyvumas. Tarsi priešingai – dar niekada planeta nebuvo tokia pasiturinti, ilgaamžė ir randanti laiko ne tik duonai kasdieninei, bet ir laisvalaikio polėkiams. Tarsi.
Nepaisant to, iš sistemos tvirtoves pasiruošusios šturmuoti tariamųjų varguolių minios dabar pilasi vis karingesnė retorika.
Užuot konkuravus idėjomis, nuolat pliurpiama apie civilizacinius pasirinkimus, apie ryžtą nušluoti apsivogusį ir apsimelavusį elitą, apie būtinybę susigrąžinti suverenitetą masėms.
Su tuo susigrąžinimu, aišku, nutiktų taip pat kaip ir su pinigų perdalijimu. Kaip pasakė vienas protingas žmogus, jeigu kas nors surinktų visus pasaulio pinigus ir juos padalytų visiems po lygiai, po kelerių metų jie vėl parkeliautų pas savo senuosius savininkus.
O masių atsikovota (kabutėse) valdžia pas senąjį šiek tiek atnaujintą elitą sugrįžtų dar greičiau. Bet tuo visos revoliucijos ir vienodos, kad jos vienodai apetitiškai užkandžiauja savo vaikais. Bet tie vaikai to griežtai atsisako klausytis tvirtindami, kad jau šįkart jie tikrai pasimokys.
Todėl laukiant po dviejų savaičių vyksiančio antrojo Prancūzijos prezidento rinkimų turo gal ir galima atsipūsti, bet tik minutę. Net pagrįstai tikintis Europos ir pasaulio ramybei palankios atomazgos, tos ramybės drumstėjai tikrai niekur nedings. Negana to, patyrę pralaimėjimą, kai, rodos, pergalė buvo taip arti, jie dar labiau įsius, jų retorika pasidarys dar karingesnė, o tikslai radikalesni.
Todėl galvoti reikia ne apie tai, kad sveikas protas visuomet nugali. Nugali jis tik tada, kai išbandyti visi kiti įmanomi variantai. Galvoti reikia apie tai, kodėl tiek žmonių nepatenkinti dabartimi. Ir kaip juos persivilioti į savo pusę.
Juk bet kokį karą dažniausiai laimi tie, kurių yra daugiau. Ir kurie turi ką prarasti.
