Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su dr. Rita Giedre Rugevičiūte, katalikų tikybos eksperte, kuri rengia programas tikybos mokytojams.
- Ponia Rugevičiūte, ar kalbėti apie homoseksualumą apskritai yra tikybos mokytojo reikalas?
- Katalikų tikybos programose dešimtoje klasėje yra siūloma kalbėti apie žmogaus lytiškumą, kalbėti įvairiais aspektais ir požiūriais. Vienas aspektų – supažindinti apie tokį reiškinį kaip homoseksualizmas. Tai reiškiniai, kurie yra visuomenėje, tad svarbu, kad mokiniai pažintų, analizuotų ir mąstytų. Tai - tiesiog informatyvus požiūris.
- Ar yra apibrėžti rėmai, pateiktos rekomendacijos, kaip mokytojas turėtų supažindinti vaikus su homoseksualumo reiškiniu?
- Yra rekomendacijos, bet tai temai siūloma pateikti bažnyčios poziciją, siūlant apmąstyti jį kaip reiškinį. Daugiau – ne. Vadovėlio nėra. Paliekama mokymo medžiagą rinktis mokytojui - kadangi gerbiama demokratija ir niekas neprimeta. Visada yra supažindinama, gerbiant kiekvieno žmogaus prigimtinę vertę. Kiekvienas žmogus yra vertingas, unikalus, vienintelis ir Dievo kūrinys. Visiškai nevertinama, kokios jis lytinės pakraipos.
- Kaip paaiškinti, kad ši dorinio ugdymo – tikybos mokytoja per savo pamokas kalba tokius dalykus? Pagrįstai kyla klausimas, kas tuomet tose pamokose dėstoma, kokie žmonės ateina dirbti šį darbą? Kalbant apie šį atvejį, greičiausiai, tai yra mokytojos vidinių įsitikinimų problema, bet kas gali būti garantuotas, kad daugiau tokių mokytojų nėra?
- Mes už visus negalime garantuoti. Katalikų tikybos programos yra viešai prieinamos. Tai apsvarstoma ir remiasi švietimo nuoroda, yra patvirtinta Vyskupų konferencijos, žiūrima, kad viskas atitiktų šiuolaikinę visuomenės dvasią ir šiuolaikinius reikalavimus. Ten tikrai nėra ta linkme nukreipta medžiaga, tik kviečiama supažindinti, diskutuojama. Toje programoje yra tik viena pamoka ir tai ji tik informatyvaus lygmens. Kyla klausimas, kokią medžiagą pasirenka. Žmogus, galbūt, be kritinio mąstymo, nes kiekvieną medžiagą mes turime kritiškai apsvarstyti – ar ji tinkama, priimtina. Nesvarbu, kad tai profesoriaus ar daktaro, mūsų kritinis mąstymas yra tam, kad pasirinktume. Turime apsvarstyti, ar tai nepažeis vaiko teisių, neatlieps visuomenės nesusipratimo. Mes atsakingi už savo pateikiamą medžiagą.
- Ar šiuo atveju matote žmogaus teisių pažeidimus?
- Pirmiausia, mokytoja labai neatsakingai parinko mokymo medžiagą, kurią pateikė mokiniams.
- Ar tokia mokytoja gali toliau dėstyti tikybą?
- Pirmiausia, medžiaga ištraukta iš konteksto. Aš manau, kad reikia atlikti platesnį tyrimą. Tokia pateikta medžiaga tikrai negerbia kito žmogaus, mes turime skaitytis su žodžiais, faktais.
- Tarkime, klasėje yra homoseksualus vaikas. Kokį poveikį jam gali padaryti tokie mokytojos žodžiai?
- Mes išvis nevertiname ir turime labai neutraliai pateikti medžiagą. Visada paliekama laisvė pasirinkti. Čia yra informacija. Analizuojama, žiūrima, kaip jie medžiaga naudojasi, bet nėra primetami dalykai. Mokytojai negali primesti savo požiūrio, jie gali tik pateikti kaip mokomąją medžiagą, nes viskas nukreipta į mąstymo ugdymą, informacijos, sudėtingos visuomenės realybės pateikimą, bet ne vienokio ar kitokio požiūrio primetimą, nes kiekvienas mokinys pats ugdosi savo pasaulėžiūrą. Neprimetama pasaulėžiūra, požiūris, tik parodoma, kad galimas toks požiūris į gyvenimą, bet gerbiant kiekvieno gyvenimo būdą.
- Mokytoja pati aiškina, kad tiesiog krikščionišku požiūriu norėjo pažiūrėti į „tuos žmones“. Tame yra dalis tiesos. Jei nagrinėtume katalikybę, tam tikras Romos katalikų nuostatas, dabar požiūris į homoseksualus švelnėja, bet bažnyčios hierarchai iki šiol nepritaria partnerystei. Mokytoja pateikė tam tikrą požiūrį per savo asmenį, bet tai krikščioniškas požiūris, kaip ji ir teigia.
- Faktiškai bažnyčia pasisako už kiekvieno žmogaus prigimties vertę kaip Dievo kūrinį. Mes nevertinam, ką žmogus pasirinko, kokiu gyvenimo būdu jis pasirinko nugyventi gyvenimą. Ji tik konstatuoja, kad kiekvienas žmogus, ar jis vyras ar moteris, yra vertingas. Jis yra Dievo vaikas, yra vertas džiaugtis gyvenimu ir kurti gyvenimą. Čia yra pamatinė nuostata. Mokytojai, kaip ir visi, atsinaujina, pati katalikų bažnyčia permąsto tuos skaudžius klausimus – lyties, lytiškumo ir pateikia.
Švietimo metodikoje, katalikų bažnyčios mokyme taip pat permąstoma, žiūrima, kuria linkme eina mokymas. Dabartinis popiežius Pranciškus labai pozityviai atsiliepia, kad turime gerbti, priimti kiekvieno žmogaus pasirinkimą, kokiu būdu jis gyvena. Žmogus vis tiek vertas gero gyvenimo ir pripažinimo. Klysti visi galim, jei tai klaida ar liga, jis vis tiek vertas pagarbos. Lygiai tokia pat nuostata ir mes turim vadovautis pamokoje, nes visko nesurašysi, nenurodysi. Tai yra mano nuolatinis, kaip pedagogo, švietimas, analizavimas ir žiūrėjimas. Ji tik pristato šiandieninę bažnyčios nuostatą, o ne prieš 100-200 metų. Tai mokytojo kompetencijos – švietimo, pasirinkimo klausimas.
- Tai yra pakankamai jautrus klausimas. Dorinio ugdymo – tikybos pamokos yra jautrios, tai nėra matematika su skaičiais. Čia labai daug moralės, įsitikinimų. Ar mokytojas toje pamokoje turi teisę reikšti savo poziciją?
- Jis turi laikytis neutraliau. Jei yra situacija, jis gali tik subtiliai paliudyti, bet negali savo pozicijos priverstinai demonstruoti ar daryti įtakos. Šis dalykas yra pasirinkimas. Tos nuostatos, kurias skleidžia katalikų bažnyčia, irgi yra pasirenkamos. Mūsų tikslas yra informuoti, sudaryti sąlygas, parodyti, kokia gyvenimo kryptimi gyventi kviečia katalikų bažnyčia, kad gyvenimas su Dievu ir jo meilė daro mus laimingus. Tai kvietimas, siūlymas, krypties parodymas, analizavimas.
Tai nėra spaudimas, kai visi taip daro ir mes taip darom, mes norim, kad mokiniai būtų sąmoningi, laisvi, apsisprendę pasirinkti. Parodai tai kaip gėrį jiems, visuomenei. Tai yra pasirinkimas, mes negalime primesti. Turim vadovautis visiškai kitokia laikysena, būdami dorinio ugdymo specialistais. Tikybos mokymas yra labai jautrus klausimas, nes stumiama į pakraštį ar realybės nepažįstama. Tikybos pamokos ir nori supažindinti, įvesti, kad žmonės nebūtų iliuzijoje ar neteisingame supratime, o būtų ugdomas mąstymas, kaip vyksta, ką galiu pasirinkti.
- Kai nutinka tokie dalykai, turbūt ne vienam kyla pagrįstos abejonės, kad, prisidengdami moralinėmis nuostatomis, asmenys nori pateikti savo poziciją, kuri yra kraštutinė, ir įrodyti, kad tai ir yra tiesa?
- Manau, kad dar neįsigilinama vien dėl to, kad katalikų tikybos programose ir metodinėse rekomendacijose siūlomas platesnis požiūris. Negalima parodyti tik katalikų bažnyčios mokymo aspektų.
- Gal programos pasenusios?
- Ne, programos nepasenusios. Jų dar neįgyvendino, jos per daug šiuolaikiškos. Prie jų priaugti taip pat reikia.
- Tada reikia keisti mokytojų kompetenciją?
- Manau, kad mokytojų kompetencija yra parklupimo akmuo. Programos keitėsi metai iš metų ir mokytojai nepakankamai, galbūt, įsiskaitė, pasiruošė. Keitėsi ir turinio, ir metodikos požiūriu, ir mokytojo pozicijos.
- Jei mokytojas turi vertybes ir staiga pagal programą jam tų vertybių reikia atsisakyti, tai labai sudėtinga? O religijoje gali būti labai gilių ir stiprių įsitikinimų.
- Tada kyla kvalifikacinio kėlimo seminaro ir pagalbos mokytojui klausimas. Ši sritis, galbūt, pas mus yra silpnesnė, trūksta kompetetingų specialistų, kurie galėtų kalbėti tokiais aštriais klausimais, bet jie reikalingi. Tikrai suprantu, kad pagalba mokytojams, galbūt, yra per maža. Tikrai ne programose ir ne metodinėse rekomendacijose yra problema, o, dažniausiai, mokytojų parengime. Užsidarė Edukologijos universiteto Katalikų tikybos katedra, liko tik Kauno VDU fakultete. Specialistų turime, tiesiog aktualus mokytojų kvalifikacijos klausimas įvairiais klausimais. Tokių klausimų buvo vienas kitas, bet gal jie nepasiekė mokytojų. Ir moksle gali būti kraštutinis požiūris, bet gali būti vidurio pusiausvyra – kokiu principu eisi. Mokytojui padėti tikrai labai reikia.
- Jūs pati rengėte programas tikybos mokytojams. Suprantu, kad daug darbo įdedama, bet štai vienas atvejis ir šaukštas deguto visą statinę medaus ima ir sugadina. Tikrai ne vienam kyla klausimas, ką tikybos mokytojai dėsto, ar tokios pamokos apskritai reikalingos. Jums neapmaudu?
- Tai viena dalelytė iš to, ką siūlome mokiniams ir mokytojams. Suprantu, kad neapsaugosi visų. Man gaila tos mokytojos, kad ji netinkamai pasirinko mokymo medžiagą, bet kiti mokytojai gali rodyti, kaip jie puikiai tai daro. Visuomenei programos yra prieinamos, jie gali pasižiūrėti tinklalapyje, tėveliai ir mokiniai gali pasiskaityti, ką siūlo, nes jos siūlo labai įdomiai – apie žmogų, pasaulį, ekologines problemas, tai ir bažnyčios mokymai, tarpreliginis dialogas, kitos religijos, saviugda. Yra labai įdomių klausimų. Vien dėl to paneigti, kad nereikalingas toks dalykas – tai nuskurdintų pačią visuomenę.
- Gal reikėtų labiau kontroliuoti, kas dėstoma mokyklose?
- Manau, taip. Pirmiausia pačioje mokykloje, nes tam yra atviros pamokos – pasižiūrėti, gal rinkti mokinių atsiliepimus. Dabar mokyklose siūlo daryti mokytojų įvertinimus, ką jie daro. Švietimas jau siūlo, kad ugdymo turinio kokybė gerėtų. Mokytojas įsivardina, ko jam trūksta, kaip jis pakeičia. Tokiu būdu atviros pamokos mokykloje patiems mokytojams ir pasikviečiant specialistus. Kiekviena Vyskupija turi metodinius centrus, metodininką, kuris eina, konsultuoja, gali padėti, yra metodinės grupės. Tie klausimai, kurie aktualūs ar trūksta medžiagos – jie gali rašyti, prašyti, manau, kad tikrai atsilieps, paruoš seminarus, suras specialistus.
Reikia ne tik kontroliuoti, kiek kviesti į dialogą, peržiūrėti ir nebijoti pasakyti, kad man trūksta medžiagos, gal čia suklydau, per aštriai pasakiau, gal mokyti šiuolaikinės retorikos, dialogo, o ne monologo, kad galėtume kalbėti įvairialypėje visuomenėje, neprarandant esmės, neprimetant, o tik pasiūlant. Mes tik parodome, kad tokia galimybė yra, bet jie gali rinktis. Šiuo atveju žiūriu pozityviai į mokytoją, manau, kad tai klaida, bet iš tos klaidos galime pasimokyti. Nemanau, kad reikia imtis kraštutinių priemonių. Reikia ištirti, išsiaiškinti, žiūrėti, ką mokytoja sakys, kaip pasiaiškins, kaip ji pati mato tą klausimą. Nereikia užaštrinti, reikia tiesiog kalbėtis, aiškintis, nes iš mažos problemos galime padaryti griūtį, kuri nieko neduos.
„Lietuva tiesiogiai“ - nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18 val. 40 min. per „Lietuvos ryto“ televiziją.
