Nors ne vienas žurnalistas klausė mano nuomonės ir vertinimų apie šią sutartį, tačiau, mano nuostabai, iš daugelio atsakymų spaudoje radau tik kelis sakinius. Todėl pateikiu išsamius savo atsakymus žurnalistams, kodėl 2002 metų Vilniaus miesto tarybos sprendimas tarptautinio konkurso būdu išnuomoti sostinės šilumos ūkį buvo vienintelis teisingas kelias. Ir ši pirmoji Lietuvoje tokio lygio viešojo ir privataus kapitalo partnerystė buvo sėkminga.
15 metų šilumos ūkio nuoma
– Baigiasi 15 metų trukusi Vilniaus šilumos ūkio koncesijos sutartis su Prancūzijos kompanija „Dalkia“, dabar „Veolia“. Kaip tuometis meras, buvote vienas šios sutarties architektų ir rėmėjų. Ši sutartis per visą jos laikotarpį sulaukė nemažai kritikos iš aukščiausių Lietuvos politikų ir visuomenės. Baigiantis sutarčiai, matyt, pats laikas ją įvertinti ir apžvelgti, ar buvo ji naudinga Vilniui ir ar nesigailite, kad prieš 15 metų tokią sutartį pasirašėte?
– Atvirkščiai, vertinu, kad tai geriausia viešosios ir privačios partnerystės sutartis ne tik Lietuvoje, bet ir Vidurio ir Rytų Europoje. Tai sakydamas, vadovaujuosi ne tik savo žiniomis, bet ir pasiremiu Valstybės kontrolės 2010 metų ataskaita ir Pasaulio banko ekspertų viešai išsakytu vertinimu. Pasaulio bankas šią sutartį rodė kaip pavyzdį daugeliui Rytų ir Vidurio Europos šalių miestų vadovams, o Vilniaus miesto specialistai ne kartą šio banko kvietimu vykdavo pristatyti, kaip Vilnius nugyventą, praskolintą, sovietmečiu statytą šilumos ūkį pavertė viena moderniausių šilumos ir elektros gamybos įmonių Baltijos valstybėse ir Šiaurės Europoje.
Visada lygiuojamės į skandinavus, tai pagal daugelį rodiklių Vilniaus šilumos tinklai yra net geresni. Vilniaus miesto biudžetui tai nekainavo nė cento. Atvirkščiai, Vilniaus miesto biudžetas per 15 metų gavo per 10 mln. eurų nuomos ir 42 mln. eurų nekilnojamojo turto bei žemės mokesčių, nuo kurių anksčiau Vilniaus savivaldybė Vilniaus šilumos tinklus, kaip savo įmonę, atleisdavo. Pagal sutartį „Vilniaus energija“ į Vilniaus miesto šilumos ūkio modernizavimą investavo 177 mln. eurų. Šios investicijos padėjo ne tik užtikrinti efektyvų šilumos tiekimą gyventojams, bet ir pritraukti kitų investicijų į nekilnojamojo turto plėtrą.
Kitas reikšmingas įvertinimas – Jungtinių Tautų aplinkosaugos studijoje „Centralizuotas energijos tiekimas miestuose“ centralizuotai šildomas Vilnius paskelbtas vienu efektyviausių pasaulio miestų.
Priminsiu, kad tai buvo tarptautinis konkursas, kuriame dalyvavo 5 užsienio energetikos įmonės, o pačią sutartį tvirtino Vilniaus miesto taryba, kurios projektas pirmą kartą Lietuvoje buvo paskelbtas viešai ir komentarus bei pasiūlymus buvo galima teikti visiems. Ir tai buvo mano bei tuometės tarybos sąlyga –maksimalus konkurso viešumas.
– Tačiau žiūrint į viešąją nuomonę taip neatrodo. Šią sutartį kritikavo daugelis Seimo ir miesto politikų, Vyriausybės narių, o prezidentė Dalia Grybauskaitė 2010 metais net viešai paskelbė karą savo metiniame pranešime du kartus pabrėždama, kad dėl per didelių šilumos kainų vilniečiams kalta būtent „Vilniaus energija“ ir koncesijos sutarties sąlygos.
– Tik pasikartosiu, kad ši sutartis yra geriausias viešosios ir privačios partnerystės pavyzdys. Tai patvirtina faktai ir skaičiai, kokie VŠT įmonė bei šilumos ūkis buvo 2002 metais ir kokie yra dabar, 2017 m. Ir tai ne politikų kalbos ar nuomonės, o skaičiai ir faktai, su kuriais nepasiginčysi. Gaila, kad skaičių kalba nėra populiari. Tegu šios sutarties kritikai parodo ne kalbomis, o realiais pavyzdžiais, kokia panašaus pobūdžio sutartis yra geresnė Lietuvoje ar regione. Priminsiu, kad sutartis – tai derybų rezultatas ir abi šalys turi būti patenkintos.
Prieš 15 metų tai buvo pirmoji tokio tipo sutartis visame regione, reikėjo ne tik žinių bei gerų konsultantų, bet ir politinės valios nugalėti senos nomenklatūros pasipriešinimą, įmonės vadovų ir su jais susijusių politikų bei įvairiausių tarpininkų, kurie lobo iš neefektyviai valdomos įmonės. 2002 m. pasirašyta sutartis buvo svarbus geopolitinis faktas, nes „Veolia“ buvo pirmasis tokio masto privatus investuotojas iš Vakarų į energetikos sektorių Lietuvoje, kurioje tuo metu dominavo išskirtinai Rusijos valstybės įmonės ir tarpininkai, susiję su dujų, mazuto ar elektros perpardavimu. Suprantama, kad tuometės tarpininkų schemos neturėjo nieko bendra su skaidrumu ir vakarietiška vadyba.
Pinigai, uždirbti iš tokių tarpininkavimo sandorių, buvo naudojami politiniams procesams paveikti ir strateginėms įmonėms privatizuoti Lietuvoje. Tai ne kartą patvirtino Lietuvos valstybės saugumo departamentas savo ataskaitose Seimo nariams. Priminsiu, Vilniaus šilumos tinklų įmonė yra viena svarbiausių energetikos įmonių Lietuvoje ir visada turėjo strateginę reikšmę. Tuo metu ši sutartis buvo svarbi keliais aspektais. Pirma – tai pirmoji viešojo ir privataus kapitalo partnerystės sutartis Lietuvoje, kurios tikslas buvo modernizuoti Vilniaus šilumos tinklus ir įdiegti vakarietišką vadybą įmonėje kartu išsaugant 100 proc. nuosavybę.
Antra – skaidrumas, kuris apribojo politikų ir interesų grupių kišimąsi į įmonės valdymą bei šilumos ūkį, kitaip, nei numatė sutartis. Lietuvoje buvo ir, kaip matome, iki šiol yra išlikusi praktika, kai politikai siekia tiesiogiai paveikti sprendimus įmonėse, ypač šilumos ūkyje, pvz., prieš rinkimus sumažinti šilumos kainą, nors įmonės veikla ir taptų nuostolinga. Iki 2002 m. sutarties egzistavo praktika tarp politikų daryti įtaką viešiesiems pirkimams perkant dujas, mazutą ar rekonstrukcijos darbus. Po pirmųjų nuomos metų kainų už tuos pačius darbus, kuriuos anksčiau atlikdavo ,,valdiška’’ įmonė ir dabar privati, skirtumas siekė daugiau nei 30 procentų.
Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus šilumos tinklų ir „Veolia“ sutartis tai eliminavo. Trečia priežastis, kodėl ši sutartis buvo taip aršiai puolama, tai 2006 metai. VMS, VŠT ir ,,Vilniaus energija’’ atidarė pirmąjį Baltijos šalyse biokuro 60 mgW katilą. Tai buvo svarbus žingsnis link realios Lietuvos energetinės nepriklausomybės nuo vienintelio energetikos šaltinio – dujų importo iš Rusijos ir tai iš karto sukėlė naują puolimo bangą prieš Vilniaus savivaldybę ir „Vilniaus energiją“, nes interesų grupės ir su jomis susiję politikai suprato, kad biokuro plėtra jiems yra nenaudinga.
Tai tik kelios priežastys, kodėl Lietuvos politikai per visą sutarties laikotarpį visais įmanomais būdais puolė Vilniaus miesto savivaldybę ir „Veolia“, nors niekada realiai nesiūlė panaikinti arba pakeisti sutarties. Imtasi kitokių veiksmų: reguliavimo ir šilumos ūkio įstatymo pataisų, kurios iš esmės buvo nukreiptos prieš „Vilniaus energiją“ ir Vilniaus miesto savivaldybę.
Šilumos ūkio įstatymas nuo 2003 metų buvo pakeistas daugiau nei 20 kartų! Kaip galima dirbti? Ir tikrai buvo neteisinga įstatymu nušalinti savivaldybes nuo realios įtakos šilumos ūkyje. Visų šių pakeitimų bei puolimų priekyje buvo politikai, kurių finansiniai rėmėjai buvo susiję su dujų importų ir perpardavimu, kitaip tariant, su Rusijos energetikos įmonių atstovų neskaidriomis schemomis. Apie tai išsamiai rašiau 2005 m. kovo 17 d. straipsnyje „Dujų (pinigų) kvapas supriešino šalies politikus“, kuris buvo išspausdintas „Lietuvos ryte“.
Na, ir paskutinis nesutarimų etapas prasidėjo 2010 metais, kai Lietuvos prezidentė ir Vyriausybė nusprendė plėtoti valstybinį energetikos monopolį ir statyti per didelį suskystintųjų dujų terminalą, kurį Lietuvos valstybė nuomojasi iš lengvatinio apmokestinimo kompanijos!
Savarankiška Vilniaus miesto energetikos politika tapo šių planų kliūtimi. Tuo metu Vilniaus savivaldybė, „Vilniaus šilumos tinklai’“ ir ,„Vilniaus energija“ planavo faktiškai visiškai pereiti prie biokuro ir naudoti šilumai gaminti perdirbtas buitines atliekas. Šie Vilniaus planai buvo visiškai priešingi prezidentės ir tuometės Vyriausybės statomam suskystintųjų dujų terminalui. Iki 2006 metų Vilniaus šilumos ūkyje šilumai gaminti buvo naudojamos tik gamtinės dujos iš Rusijos bei Mažeikių įmonės mazutas.
Po 2016 metų biokuras jau sudarė 21 proc. , gamtinės dujos apie 78 proc., mazutas ir kita – iki procento. Vilniaus strateginis planas buvo iki 2018-ųjų dujų vartojimą sumažinti iki 30 proc.
Tačiau suprantama, jei Vilnius būtų perėjęs prie biokuro, tai kam iš viso tas suskystintųjų dujų terminalas būtų reikalingas. Vilniaus šilumos ūkis buvo ir, deja, išliko didžiausias dujų vartotojas Lietuvoje po „Achemos“. Ir čia pirmiausia prezidentės ir Andriaus Kubiliaus bei Algirdo Butkevičiaus vyriausybių nuopelnas. Tikroji energetinė nepriklausomybė – vartoti savo kurą, o ne importuotą.
Gaila, kad šios sutarties pabaiga vainikuojama teisminiais ginčais tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, o tai tik blogina investicinę aplinką mūsų šalyje.
– Tačiau pati bendrovė yra gavusi ne vieną baudą už savo verslo praktiką. Taip pat šiuo metu Kainų komisija yra nusprendusi, kad bendrovė turėjo 24 mln. eurų nepagrįstų sąnaudų, už kurias mokėjo vartotojai.
– Klausimą dėl Kainų komisijos 24 mln. eurų skirtos baudos už galimas nepagrįstas sąnaudas reikėtų pateikti pačiai komisijai, nes būtent tai yra išskirtinė šios institucijos atsakomybė. Pagal savo kompetenciją Kainų komisija vertina šilumos įmonių teikiamas sąnaudas ir priima sprendimą, kurias įtraukti į šilumos tarifą, o kurių ne. Kainų komisijoje dirba apie šimtą kvalifikuotų specialistų, kurie turi kompetenciją, įgaliojimus ir pareigą spręsti. Palyginkime: Vilniaus miesto savivaldybėje dirba tik 4 energetikos srities specialistai. Tikrai keista, kai viena komisijos sudėtis 2010 metais patvirtina vienas išlaidas, o kitos sudėties komisija po kelerių metų sprendimą naikina ir keičia. Už tokius veiksmus Kainų komisijos atstovai turi atsakyti. Deja, nuo 2003 m., kai Seime buvo priimtas Šilumos ūkio įstatymas, savivaldybės nuo šilumos ūkio kontrolės ir reguliavimo proceso yra nušalintos.
Neturėdamas galimybės įsigilinti į konkrečius skaičius, galiu tik pateikti logišką palyginimą – pirmaisiais sutarties galiojimo metais, prieš priimant Šilumos įstatymą, šilumos kaina Vilniuje buvo mažiausia Lietuvoje, o visą sutarties laikotarpį tarp 60 savivaldybių Vilniuje šilumos kaina visada buvo mažesnė nei šalies vidurkis, išskyrus 2012–2013 metais.
Tuomet šilumos kaina buvo šiek tiek didesnė nei vidutinė kaina Lietuvoje, bet mažesnė nei, pavyzdžiui, Kaune. Įvertinkime tai, kad Vilniuje didžiausi atlyginimai ir Vilnius negaudavo ES paramos pereiti prie biokuro, kuri buvo skiriama kitų savivaldybių šilumos ūkiams. „Pastovioji dedamoji dalis“ šilumos kainoje „Vilniaus energijoje“ nuo 2004 iki 2011 metų nesikeitė, buvo 1,39 euro cento (su 3 TEC išlaikymo sąnaudomis), nors per tą laiką infliacija išaugo daugiau nei 30 proc. „Vilniaus energijos“ pastovioji dedamoji dalis visą sutarties laikotarpį buvo viena mažiausių Lietuvoje, įvertinant dar ir mokamus mokesčius bei nuomą Vilniaus savivaldybei.
Tai kas tada dedasi su kitais šilumos ūkiais, kurių šilumos kaina kur kas didesnė? Tokia skaičių kalba, o politikai kalba interpretacijų kalba. Žinant, kad aukščiausio lygio valstybės vadovai bei suinteresuoti politikai beveik visą sutarties laikotarpį darė ypač didelį spaudimą šiai įmonei, reikėtų rezervuotai vertinti Lietuvos institucijų sprendimus. Niekam ne paslaptis, kaip politikai daro įtaką savo paskirtų atstovų sprendimams valstybinėse institucijose ar net teismuose. Todėl, matyt, be teismų, taip pat ir tarptautinių, sprendimų teisybės, deja, nesužinosime. O jei buvo objektyvūs pažeidimai, tai „Vilniaus energija“ privalo atsakyti ir žalą kompensuoti.
– Kai 2017 m. šilumos ūkį perėmė Vilniaus šilumos savivaldybės įmonė Vilniaus šilumos tinklai, šilumos kaina nesumažėjo, kaip buvo žadama, o atvirkščiai padidėjo daugiau nei 8 procentais. Kodėl?
– Šis faktas tik patvirtina, kad politikų kalbos nieko vertos, ir dabar bus realiai galima palyginti, kokia ta sutartis su „Veolia“ buvo – gera ar bloga. „Vilniaus šilumos tinklai“, perėmę šilumos ūkį, prašė Energetikos kainų komisijos patvirtinti 5,23 ct/kWh, t.y. net 22 proc. didesnę, nei tuo metu galiojo, kainą „Vilniaus energijai“. Kaip matome, Kainų komisija nesutiko su Vilniaus šilumos tinklų prašymu ir patvirtino tik 8 proc. didesnę kainą – 4,63 ct/kWh trejų metų reguliavimo laikotarpiui.
Kainų komisija neatsižvelgė į Vilniaus šilumos tinklų skaičiavimus, kad kaina turėtų būti dar didesnė. Argi nėra keista: ką tik kaltinome „Vilniaus energiją“ įtraukus į šilumos tarifą nepagrįstas i24 mln. eurų sumos išlaidas, ir štai tą patį iš karto daro Vilniaus šilumos tinklai, nors, pavyzdžiui, jiems nereikės mokėti nuomos mokesčio Vilniaus miesto savivaldybei ir tai jiems sutaupys 800 000 eurų per metus. Po tokių Vilniaus šilumos ūkio veiksmų, manau „Veolija“ advokatai Vašingtone, kur vyksta teisminis procesas prieš Lietuvą dėl daugiau nei 100 mln. eurų žalos, tikrai kelia šampano taures.
Tokie Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus šilumos ūkio veiksmai tik parodo dvigubus standartus ir suteikia svarius argumentus teisiniame ginče prieš Lietuvą. Nesuprantu, čia dėl kvailumo ar tyčia taip padaryta. Priminsiu, „Vilniaus energijos“ tarife yra 6 mln. eurų metinis pelnas, kurį patvirtino Kainų komisija. Tokia pat pelno norma išliko ir šilumos ūkį perėmusių Vilniaus šilumos tinklų tarife.
Politikų pažadai, kad kai bus perimtas ūkis iš prancūzų, savivaldybė, kaip akcininkė, nesieks tokio pelno ir jį skirs šilumos kainai sumažinti, liko tik pažadai. Jei Vilniaus miesto savivaldybė sumažintų pelną iki 3 mln. eurų, t.y. per pusę, šilumos tarife pastovioji dedamoji vilniečiams sumažėtų nuo 1,07 ct iki 0,95 ct. Čia vėl Lietuvos politikai pasirodo kaip taikantys dvejopus standartus – piktinosi „Veolia“ pelnu, tačiau tą patį daro, kai patys valdo įmonę. Sakyčiau, vėl papildomas argumentas „Veolia“ teisininkams tarptautiniuose teismuose. O tai nėra gerai.
– Kokios buvo padarytos savivaldybės bei pačios „Vilniaus energijos“ klaidos per pastaruosius 15 metų, kurios padarė tiesioginę įtaką savivaldybės ir bendrovės santykiams, kurie šiuo metu yra ne pačios geriausios stadijos? Ką jūs, būdamas meras, bandėte daryti, kad „Vilniaus energija“ elgtųsi sąžiningai vartotojų atžvilgiu?
– Mano vadovavimo miestui laikotarpiu kokių nors ypatingų nesutarimų nebuvo. Buvo darbo pobūdžio nuomonių skirtumų, bet jie buvo sprendžiami derybų būdu ir partnerystės pagrindais. Kita vertus, kai Seimas priėmė Šilumos ūkio įstatymą, „Vilniaus energijai“ svarbesnė institucija tapo Kainų komisija, o vėliau ir naujai įkurta Energetikos ministerija. Vilniaus savivaldybės įtaka sumenko ir realiai apsiribojo tik investicinių planų tvirtinimu ir prioritetų nustatymu.
Dabartinių konfliktų kilmė man yra aiški, tai politikavimas, kompetencijos stoka ir asmenybių, kurios vadovauja procesui, konfliktiškumas. Vertinkime tų asmenų ankstesnę veiklą, kuri viešai žinoma. Prie derybų stalo sėdi dešimtys teisininkų, bet nė vieno energetiko ar inžinieriaus. Taip atrodo realybė. Priminsiu, kad prieš metus nepriklausoma Vilniaus šilumos tinklų valdyba pati atsistatydino, nes nesutiko su politikų spaudimu. Šiandienį įmonės iš „Vilniaus energijos“ perėmimą ir politiką vykdo buvusio energetikos ministro Arvydo Sekmoko vadovaujama komanda, kuri jau abejotinai pasireiškė Ignalinos ir Visagino atominės elektrinės projektuose.
Tikiuosi, neužmiršote, kiek tuometės Energetikos ministerijos sferoje buvo išleista pinigų konsultantams, teisininkams ar teisiniams ginčams? Priminsiu Valstybės kontrolės pateiktus skaičius – daugiau nei 200 milijonų litų. Kaip parodė Seimo komisijos tyrimas, dauguma tų konsultacijų buvo tik pinigų švaistymas. To meto priimti sprendimai, dabar tai pripažįstame, klaidingi – suskystintųjų dujų terminalas Lietuvai per didelis, AB Lietuvos elektrinės 9 dujinis blokas Elektrėnuose, kurio projektinė sąmata viršyta 50 mln. eurų, faktiškai nenaudojamas, netvarka Ignalinos atominės elektrinės uždarymo metu, nesutarimai su „Lietuvos energija“ ir t.t. Šie žmonės kitaip nemoka. Pirmiausia, užsipulti viešai, išdergti, o po to garsiai šaukti, kad su jais niekas nesikalba. Tačiau Vakarų įmonės dirba ne taip. Pagrindinė Lietuvos šilumos ūkio kontrolė – ne savivaldybės rankose, o Vyriausybės, prezidentės ir Kainų komisijos. Jei jos nesugebėjo užtikrinti sąžiningų ir teisingų sprendimų, labai keista.
– Kaip vertinate dabartinės savivaldybės valdžios darbą šlumos ūkio sektoriuje? Kokiu keliu turėtų būti judama su šilumos ūkiu, kai jis atsidurs savivaldybės rankose?
– Pirma – sąmoningai kuriami politiškai motyvuoti konfliktai, kurie apsunkino normalų perėmimo procesą. Negalima į savo partnerį, su kuriuo dirbai 15 metų, žiūrėti kaip į kokį sukčių. Neužmirškime, kad įmonė „Veolia“ yra didelė tarptautinė korporacija, kurios akcijos kotiruojamos vertybinių popierių biržoje, ir ji pati suinteresuota laikytis įstatymų ir sklandžiai perduoti nuomojamą turtą. Antra – darbų vėlavimas, pvz., tik dabar Vilniaus šilumos tinklų vadovai atbėgo skubos tvarka prašyti tarybos leidimo skolintis įmonės apyvartinėms lėšoms 80 mln. eurų, o tai du trečdaliai įmonės metinės apyvartos.
Tai turėjo būti padaryta dar prieš metus. Nesugebėjimai dengiami politiniais pareiškimais, nes sąmoningai norima parodyti, kad situacija yra bloga, taip siekiant apsidrausti nuo galimų klaidų ar kompetencijos trūkumo. Nė vienam iš dabar vadovaujančių politikų Vilniaus mieste nereikalinga gerai veikianti įmonė, nes taip tektų pripažinti, kad jų kaltinimai per pastaruosius 15 metų buvo neteisingi. Blogiausia, kad tokios politikos įkaitais taps gyventojai.
– Kodėl prezidentė Dalia Grybauskaitė tapo tokia aršia šios sutarties kritike? Anksčiau nėra buvę, kad prezidentas savo metiniame pranešime minėtų konkrečias įmones ir ypač blogame kontekste. Per rinkimus buvote užsipultas ir jūs, kad kaip meras nepakankamai darote, kad šilumos kainos Vilniuje būtų mažesnės.
- O kas lieka daryti valstybės vadovui, kai jo vadovaujamoje šalyje dirbančių žmonių atlyginimai yra vieni mažiausių Europos Sąjungoje, o pensininkas žiemą už buto šildymą sename daugiabutyje sumoka daugiau nei pusę savo pensijos. Kur nors reikia nukreipti žmonių pyktį ir surasti tariamų priešų. Kaip kitaip paslėpsi savo vadovavimo trūkumus ir Vyriausybės nekompetenciją. Kai pajamos mažos, visos sąskaitos yra per didelės. Kartu tai buvo gera dūmų uždanga brangiems ir neefektyviems energetikos projektams įgyvendinti. Drąsiai teigčiau, korupciniams sprendimas pridengti. O apie kitas priežastis jau atsakiau anksčiau. Tačiau tikiu, anksčiau ar vėliau ateis laikas atsakyti už tokius veiksmus ir tiesa išaiškės.
– Vilniaus savivaldybė ir Vilniaus šilumos ūkio vadovai paskelbė, kad ketina bylinėtis Stokholmo arbitraže su „Veolia“ dėl žalos atlyginimo. Šiuo metu svarstoma, kad pretenzijos dydis gali siekti net 100 mln. eurų. Kaip vertinate tokį savivaldybės sprendimą ir kaip šis arbitražas gali paveikti Lietuvos investicinę aplinką?
– Ši suma per naktį padidėjo iki 200 mln. eurų. Pajuokausiu. Suskaičiavus, kiek Lietuvos valdžios institucijos ir Vilniaus šilumos tinklai, kurie kontroliuoja šilumos ir energetikos ūkį, skyrė baudų ar pareiškė ieškinių, ši įmonė per 15 metų, atmetus investicijas, mokesčius ir apmokėjimą už kurą, iš šilumos verslo vargu ar tiek pajamų gavo.
Laikas ir teismai atsakys į šiuos klausimus. Lietuva su jos politikais priešakyje vis dar atrodo kaip posovietinio mentaliteto šalis, linkusi žaisti ne pagal taisykles, o su taisyklėmis. Tai nėra gerai.
Tačiau tokie procesai naudingi politikams ir samdomų advokatų bei konsultantų armijai, kuriai už tai brangiai mokama. Politikai pasirodo kaip kovotojai už teisybę, o kai kas uždirba didelius pinigus, kurie paskui grįžta tų pačių politikų rinkimams finansuoti. Tai vadinamoji „baltųjų apykaklių korupcija“, kurią labai sunku sugaudyti. Jei kas nors statant viešą objektą pavogė betono ar plytų, STT lengvai suskaičiuos, bet įvertinti, kodėl už konsultacijų valandą mokate 700 eurų, yra labai sunku.
Kita bėda – valstybinių įmonių išlaidos viešiesiams ryšiams, kitaip tariant, nuomonei formuoti. Štai 2014 m. Seimo patvirtintoje Laikinosios tyrimų komisijos išvadoje buvo pateikti skaičiai, kiek Energetikos ministerijos ir jos kuruojamos įmonės per 2009–2012 metus išleido viešųjų ryšių paslaugoms. Suma –10 mln. litų! Su tokia suma ir velnias būtų išbalintas.
– Atsižvelgiant į 15 metų patirtį Vilniaus šilumos ūkį nuomojant užsienio investuotojui, kokia pagrindinė pamoka būtų kitoms savivaldybėms sprendžiant dėl savo šilumos ūkių ateities?
– Negalima lyginti situacijos prieš 15 metų ir dabar. Daug kas pasikeitė. 2001 metais Vilniaus miestui reikėjo suteikti UAB Vilniaus šilumos tinklams garantijas 70 mln. dolerių paskolai gauti ir skirti pinigų dujoms pirkti, kurių pati neturėjo. Prisimenu, 2000 metais man tapus meru ant stalo gulėjo kalnas gyventojų ir įmonių prašymų – „leiskite atsijungti nuo centrinio šildymo“. Tuomet buvo būtina modernizuoti įmonę ir tam reikėjo didelių investicijų.
Pasaulio bankas tam siūlė 70 mln. dolerių paskolą, bet tai reiškė, kad būtų išnaudotas visas skolinimosi limitas ir miestas negalėtų tvarkyti kelių, mokyklų ir t.t. Be to, kam patikėti 70 mln. dolerių investicinę paskolą? Tiems patiems posovietiniams vadovams su politikais ant sprando? Tuo metu susipažinau su Pasaulio banko paskolos panaudojimo efektyvumu Latvijoje, kai seni tų įmonių vadovai montuodavo nerūdijančiojo plieno vamzdžius, pirko brangiausius džipus ir itališkas plyteles.
Dabar po 15 metų Vilnius susigrąžina šiuolaikišką ir modernią vakarietišką įmonę. Įmonė turi daugiau vartotojų, nei buvo, išaugo pajamos, buvo sumažinti šilumos nuostoliai tinkluose, termofikato papildymas ir t.t. Taigi, tai geras pavyzdys, kaip kriziniu laikotarpiu išsaugoti ir modernizuoti strategiškai svarbią energetikos įmonę. Ir, tai labai svarbu, išsaugojome įmonės nuosavybę Vilniaus miesto rankose.
Pavyzdžiui, Kauno miesto šilumos tinklų įmonė 2003 m. buvo suskaldyta į dvi dalis – elektros gamyba buvo atskirta nuo šilumos tiekimo. TEC Kaune buvo privatizuota, t.y. už skolas, susidariusias už dujų tiekimą, ją įsigijo „Gazprom“ ir su jais susiję tarpininkai. To pat buvo siekiama ir Vilniuje, tačiau pasirašyta Vilniaus savivaldybės, Vilniaus šilumos tinklų ir „Veolia“ sutartis tokią galimybę panaikino, nes politikai negalėjo peržengti pasirašytos sutarties nuostatų, o „Veolia“ įmonė buvo pakankamai didelė ir savarankiška, kad kas nors padarytų tokį poveikį, kaip įvyko Kaune. Reikia pažymėti, kad Vilniaus šilumos ūkis faktiškai negavo europinės paramos, nes ji buvo skiriama kitų savivaldybių šilumos įmonėms ir, svarbiausia, joms buvo leista pereiti prie biokuro.
Suprantama, galima padaryti gal ir geriau, tobulumui nėra ribų, tačiau parodykite geresnius pavyzdžius. Ne kažkieno kalbas, bet realiai veikiančius palyginamus pavyzdžius. Nulenksiu galvą ir eisiu pasimokyti.
Autorius Artūras Zuokas
