Tačiau pradėkime galbūt ir ne nuo svarbiausio, bet iš svarstymų apie Lietuvos valdžią dar galutinai neišbraukto klausimo. Ar pasiteisino prezidento institucija?
Gerai pamenu, kai buvo diskutuojama, ar mūsų nedideliam kraštui negana Seimo, Vyriausybės ir nepriklausomų teismų. Kam reikia prezidento, juolab pusiau simbolinio? Reikia autoriteto? O kas garantuos, kad autoritetas nepavirs autoritarišku asmeniu?
Aš irgi buvau prieš prezidento instituciją. Maniau, jog prezidentą neišvengiamai apsupa pataikūnų, satrapų gauja, kuri, norėdama būti reikšminga, tik ir galvoja, ką apriboti ar uždrausti.
Dabar manau, jog prezidento būtinybė Lietuvos valdžios sistemoje pasitvirtino. Nes jis yra vienintelė atsvara politiškai nerišlių partijų sprendimams Seime.
Nebūtų nors ir pusiau simbolinio prezidento – neišliptume iš parlamentinių krizių. Ypač neramu po pastarųjų rinkimų. Akivaizdu, jog laimėjusieji atsirado Seime ne pagal programą, naują valstybės strategiją, rišlias idėjas, o pagal net šiuolaikiniam politikos mokslui nepažinius kriterijus.
O ateityje gali būti dar blogiau. Politikais save vadinantys piliečiai pradeda burtis pažiūrų kaleidoskopo principu – niekada nenuspėsi, kokia dėlionė sukris. Nors neaiškumų gali kilti ir dėl išrinkto prezidentu asmens pažiūrų, vis tiek ši institucija išlieka santykinai stabili ir nuspėjama.
Kitas klausimas kur kas reikšmingesnis: su kokiomis naujomis idėjomis laukiama kito Lietuvos vadovo? Bet prieš tai dar reikia atsakyti: o ką gero nuveikė prezidentė D.Grybauskaitė? Negi pakaks padėkoti: „Ačiū, kad esi“?
D.Grybauskaitei, kaip šalies vadovei, priskirtini du pasiekimai.
Tęsiant prezidento V.Adamkaus pradėtą gynybos politiką gynyba tapo konkretesnė ir solidesnė. Antras laimėjimas – sumažėjo korupcijos teisėsaugoje.
Prezidentė aktyviai prisidėjo siekiant energetinės nepriklausomybės. D.Grybauskaitė dėl naujos atominės elektrinės statybos iš pradžių buvo „žalioji“, vėliau pakeitė nuomonę, tapo konservatorių šalininke. Yra daug kitų neblogų prezidentės darbų, bet tai jau smulkmenos.
O kas, mano manymu, blogai? Užsienio politika nepažengė toliau rūpinimosi šalies gynyba. Santykiai su Lenkija prastesni nei prie A.Brazausko ir V.Adamkaus. Labai miglotas bendradarbiavimas su Latvija ir Estija. Santykiuose su Rusija – vien negatyvas, nors iš užsienio valstybių ji lieka vis dar pirmoji prekybos partnerė.
Dėl krizinės situacijos ES prezidentė ir toliau laikosi laukimo pozicijos. Per pastaruosius penkerius metus visiškai neliko informacijos apie ambasadų darbą.
Apie D.Grybauskaitės dalyvavimą vidaus politikoje daugiausia žinome iš vetuojamų įstatymų.
Labiau sekasi tiems, kurie argumentuojami kaip skirti kovai su korupcija.
Tačiau kad ir kiek prezidentas angažuotųsi vidaus politikai, pagrindinis jo darbas yra užsienio politika, pradedant santykiais su kaimynais. Deja, nei Baltarusijos, nei Rusijos ir net Lenkijos atžvilgiu Lietuvos strategijos nėra. Vien mechaninės reakcijos į vienokius ar kitokius šių valstybių pareiškimus ar veiksmus.
Būtent naujo proveržio užsienio politikoje ir reikėtų tikėtis iš kito prezidento. Sugebančių dirbti profesionaliai užsienio politikoje Lietuvoje yra nemažai. Tai juntama, net kai specialistai iš Užsienio reikalų ministerijos pereina dirbti į kitas ministerijas.
Štai visai neseniai krašto apsaugos ministras, buvęs diplomatas R.Karoblis ramiai, diplomatiškai ir, svarbiausia, įtikinamai paaiškino, ar reikia bijoti artėjančių Rusijos rengiamų „Zapad“ karinių mokymų. Jo teigimu, nėra požymių, jog tai galėtų būti rimtesnio konflikto preliudija. Reikėtų baimintis tik dėl atsitiktinumų.
Kita vertus, Lietuva privalo atidžiai stebėti ne tik šalia sienų vykstančius bet kuriuos mokymus ir ruoštis tokiai šalies gynybai, kokios reikia.
Protingo paaiškinimo gyventojams visiškai pakanka – tai yra gera atsvara įkaitusių galvų bauginimams. Toks politikas galėtų suprantamai paaiškinti ir sudėtingus tarptautinės politikos dalykus. Tačiau R.Karoblis prezidentu po dvejų metų nebus, nes į tą postą nepretenduos.
Tas, kuris gali pretenduoti ir šiam darbui užsienio politikos srityje yra visapusiškai pasiruošęs, – ES atstovas Rusijoje V.Ušackas. Kažin ar Lietuvoje yra kitas tokius plačius aukšto lygio ryšius užsienyje turintis diplomatas, o tai vienas didžiausių pranašumų įgyvendinant užsienio politiką. Retas atvejis net didelėse valstybėse, neišskiriant ir JAV, kai kandidatas į valstybės vadovus be patarėjų pats gali susigaudyti painiuose užsienio politikos užkaboriuose.
Dar vienas kandidatas, turintis platų požiūrį į pasaulyje vykstančius procesus ir įgijęs didelę patirtį versle, suvokiantis gilumines ekonomikos tendencijas, kurios atsispindi ir užsienio politikoje, yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas R.Dargis. Tai žmogus, jaučiantis šalies ekonomikos ir su ja susijusių sričių, pavyzdžiui, švietimo, pulsą.
Kandidatų į aukščiausią valstybės postą galima surasti ir daugiau, bet, mano nuomone, tinkami šiam darbui kol kas yra tik trys: V.Ušackas, R.Dargis ir I.Šimonytė. Kitiems reikia dar vieną kadenciją pasitreniruoti.
