Tik štai tas jausmas: juk visa tai jau buvo. Žmonių negirdinti valdžia, tikinti griežtomis priemonėmis ir piliečių klusnumu. Protesto koncertai, roko maršai, raginimai atsikvošėti.
Taip atrodė Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika paskutiniais egzistavimo metais.
Tada tauta gavo laisvę rinktis ir nuo to laiko valdžią sau išsirenka pati. Tokią, kokios nusipelno.
Tačiau iš visų buvusių blogų ir pusėtinų valdžių šita, ko gero, labiausiai pasiryžusi pasukti laikrodį atgalios. Ir alkoholio vartojimo varžymai čia – tik mažas epizodas, kuris bus greitai pamirštas. Jo įkandin seks vis naujos varžymo, reguliavimo idėjos, nes draudimai yra šios valdžios alfa ir omega. Vaistai, pensijos, mokesčiai – visa tai dar laukia savo eilės.
Vieni sumanymai atidėti, nes iššauta per anksti. Tai ir pagalbinio apvaisinimo įstatymas, prie kurio dar bus sugrįžta, ir tragikomiška visuotinai dėvimo tautinio kostiumo idėja.
Tai dar vienas išmėginimas Lietuvai, niekaip nesuvedančiai galų dėl savo praeities ir jau chroniškai nesugebančiai turėti bent menkutės ateities vizijos.
Visuomenę sudaro individai, todėl kartais ir pačią valstybę galima tyrinėti psichologiniu požiūriu kaip individą. Esame palyginti jaunas pacientas. Gimimo data būtų galima laikyti 1883 metais leidinyje „Aušra“ suformuluotus modernios tautinės valstybės apmatus. Bet tolesnė valstybės raida primena sistemingai traumuoto beglobio vaiko ligos istoriją.
Į ją pažvelgus darosi aiškiau, kodėl į valdžią XXI amžiuje patenka politinė jėga, pasivadinusi valstiečiais. Kodėl partija, kuriai vadovauja kolūkio pirmininko sūnus, yra įsitikinusi, kad visą šalį galima valdyti kaip tuos girtus agronomus ir mechanizatorius, kuriuos piktasis kolchozo valdovas papieviais vaikydavosi lyg šernų medžioklėje.
Ir kaip galima sidabrinį gandrą paversti fanatiško žygio už iliuzines vertybes simboliu.
Valstiečiai Lietuvos politikoje buvo visada. Nuo to laiko, kai carinės Rusijos valdininkai, gabesnius jų vaikus Marijampolės gimnazijoje sidabro medaliais apdovanoję, siuntė į Maskvą ir Sankt Peterburgą tęsti mokslų.
Tikras valstietis nuoširdžiai nekentė dvaro su visa jo lenkiška kultūra. Jam buvo ne pakeliui su primirštais Abiejų Tautų Respublikos bendražygiais, ta poniška šlėkta, kurios taip nekentė būsimos valstybės kūrėjai.
Kolonizuotos valstybės bėda yra tai, kad ji pamažu supanašėja su tais, kurie ją kolonizavo. Paradoksas, ar ne? Juk rusai draudė raštą, kišo maištininkus už grotų, korė aikštėse. Bet jie darė dar kai ką – perkėlė savo pačių pamatines vertybes (ar ydas) į pavergtos tautos švietimo sistemą, teisės kodeksus, populiarią kultūrą. Daugelis tų dalykų išliko iki šiol. Išversta, pritaikyta, prigiję.
Šiam sutrikusios raidos vaikui sunku susivokti, kas jis ir iš kur jis. Dabartinė Rusija kelia rimtą grėsmę valstybei – tai suprasti lengviau, nei atspėti, kodėl tautiečiai plūsta į rusiško zonos popso grupių koncertus, vairuoja kaip rusai ir fatališkai balsuoja per rinkimus – irgi visai kaip rusai.
Amžinos užguito valstiečio pagirios. Ir visai nesvarbu, kur jis gyvena – Naisių alytnamyje, paskutinėje emigravusio kaimo troboje, sostinės daugiabutyje ar privačioje viloje.
Valstietis yra įtarus ir uždaras. Jam visada reikės Tėvo, kuris pakeistų poną. Jo atmintyje dar gyva baudžiava ir ano meto vertybių kodeksas. Visagalio pono baimė, latentinis tikėjimas jo teisumu, užgniaužta svajonė apie nuosavą žemę ir atkaklus naujovių neigimas.
Todėl dabartinio Seimo valstiečių užmojai uždrausti ir sureguliuoti yra visiškai dėsninga to vis besikartojančio ciklo fazė. Tai – užsikirtusi plokštelė, kurios repertuare mes turime ir kitų dainuškų: skraidantis prezidentas, linksmasis suvirintojas, juodojo diržo savininkė ir visi kiti amžinai stebuklo laukiančio valstiečio gelbėtojai.
