prisiekė tarnauti Lietuvai, o lemiamu momentu buvo parduoti priešui,
sunaikinti, o kurie nežuvo - palikti likimo valiai. Tai Valstybės
saugumo departamentas (VSD) ir kitos jėgos struktūros 1940 metais.
Istorija visiems gerai žinoma, daug kartų minima jau nebejaudina, bet
konkrečių žmonių likimai ne tik kelia emocijas, bet ir skatina
platesniems apmąstymams.
Išleista S.Vaitiekaus knyga „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antroje
pusėje. In memoriam Lietuvos žvalgybos ir saugumo pareigūnams“.
Tėvynei prisiekusių tarnauti pareigūnų likimui skirtas tyrimas palydimas
tokiu užrašu: pirmoji knyga skirta Nepriklausomos Lietuvos
žvalgybos ir saugumo institucijų pareigūnams atminti.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui kreipdamasis į tautą prezidentas
A.Smetona pareiškė: "Lietuvos sūnūs ir dukros, Tėvynę mylėti yra jai
visa aukoti: darbą, lėšas ir prireikus dargi gyvybę. Tik tokia meilė
yra tikra ir pagarbos verta. Tikime, kad esate pasiruošę tokioms
aukoms, kada jos bus reikalingos."
Nepraėjus nė metams šiuos priesakus teko įgyvendinti asmeniškai.
Okupavus ir aneksavus Lietuvą šalies žvalgybos ir saugumo institucijos
tapo didžiausiais sovietų valdžios priešais ir svarbiausiais
taikiniais. Sušaudytas, nužudytas, nukankintas, įkalintas, pabėgėlis,
dingęs be žinios - tokie yra tarpukario žvalgybos pareigūnų likimai.
Galimas keleriopas lydinčio užrašo perskaitymas. Tradicinis - ne vien
VSD nukentėjo. Buvo dar kariuomenė, Vidaus reikalų ministerija, kiti
valstybės tarnautojai, pagaliau visa tauta. Kitas perskaitymas -
vidaus reikalų ministras K.Skučas (47 m.) ir VSD direktorius
A.Povilaitis (41 m.) atiduoti priešui suėsti tikintis išvengti ko nors
baisesnio. Trečias - dabar reikia daryti viską, kad tai nepasikartotų.
Tačiau kad ir kaip nusiteikęs skaitytum, širdies gilumoje tvinksi viena
mintis - valstybę jos tuomečiai vadovai išdavė. A.Smetona „pasitraukė“
į Vakarus. Vien dėl jo nuopelnų tautiniam atgimimui vengiama žodžio
„pabėgo“.
Politiniai argumentai, jog toks sprendimas geriau nei slapstymasis
tėvynėje, o gal dalyvavimas pasipriešinime ir pasmerkimas žūčiai, ne
visiems įtikinami. Valstybės vadovo likimas vienareikšmis: lemtingomis
valandomis reikia būti kartu su savo tauta. Ne vien mintimis, o
realiai, fiziškai.
Būtent taip suvokė duotą priesaiką VSD ir kitų tarnybų pareigūnai. Kas
jau kas, o prieškario žvalgyba ne iš antrų lūpų žinojo, kas yra
J.Stalino Rusija ir ką reiškia okupacija.
Okupacija visame pasaulyje reiškia susidorojimą su esama valdžia ir jos
palaikytojais. Slaptosios tarnybos pirmosios statomos sušaudyti prie
sienos. Estai apskaičiavo - sovietai fiziškai sunaikino 80 procentų
Estijos saugumiečių.
Mūsų žvalgybos analitikai numatė, kas galėtų atsitikti Lietuvoje, bet nė
vienas slapta nerengė asmeninio pasitraukimo varianto. Lietuvos saugumo
institucijos nuo pat įsikūrimo buvo patriotinės, pasiryžusios
aukotis ir tikėjo, jog taip mąsto ir tie, kurių akivaizdoje sakoma
priesaika.
Iš man pačiam žinomų prieškario žvalgybininkų prisiminimų
įsitikinau, jog anuometės valdžios sprendimai, ypač K.Skučo ir
A.Povilaičio atžvilgiu, buvo smūgis žemiau juostos. Šiuolaikiškai
kalbant, pareigūnams buvo pasiųsta žinia - gelbėkis kaip nori.
Istoriniuose tyrimuose apie prieškario Lietuvą dažniausiai kalbame apie
valdžios institucijų likimus sovietmečiu. Tarnautojų, pareigūnų
likimai lieka tarsi popieriai biurokratinėse dėžutėse.
Pamačius S.Vaitiekaus kruopščiai surinktus faktus, kurie išsirikiuoja į
tragiškus siužetus, sunku susilaikyti nuo beprasmybės jausmo. K.Skučą
ir A.Povilaitį suėmė savi, į svetimą tarnybą perėję buvę pareigūnai,
tikriausiai manę - jeigu juos pasmerkė Lietuvos valdžia, tai ir jiems
ne nuodėmė sulaikyti sieną norinčius pereiti savo vadovus.
Bandau įsivaizduoti ir, manau, neapsirinku, kokios mintys apie
patriotizmą, gyvenimo prasmę tuo metu vartėsi K.Skučo ir A.Povilaičio
galvose. O ką kalbėti apie likimo valiai paliktus pareigūnus. Galime
kiek tinkami keikti okupantus, jų visuotinio naikinimo politiką, bet
„savų“ problemos taip pat neįmanoma išvengti.
Kodėl taip atsitiko, kodėl saugumo tarnybos, vienas pagrindinių
valstybės ramsčių, tapo tarsi šuniui penkta koja? Ir kodėl tuometės
valdžios žmonių negraužė sąžinė?
Manau, todėl, kad autoritarinėse valstybėse nėra pilietinės visuomenės,
nėra politiškai nervingų piliečių, nesutinkančių su esama politika, su
inercija, nejautrumu, nėra laisvo Seimo, kuriame bet kuriuo atveju
atsiranda opozicija ir bent jau pasipriešinimo pradžia.
Įkyrios, smulkmeniškos demokratinės taisyklės apsaugo valstybes nuo
vadovų savivalės ir netikėtumų. Ir netgi gali priversti svarstyti
įvairius ateities variantus. Nors ateičiai dažnai ruošiasi ir
totalitarinės valstybės.
Keista, kad Lietuvos žvalgyba neturėjo plano X, instrukcijos
pareigūnams, kaip elgtis karo ar okupacijos atveju. Dalis VSD pareigūnų
karo metu dalyvavo įvairiose vakarietiškose užsienio žvalgybų
struktūrose, partizaniniame pasipriešinime, agentūrinėje veikloje, bet
tai nebuvo iš anksto valstybiniu lygiu numatyta veikla.
Šiuolaikiniais terminais šnekant, nebuvo valstybės gynimo tarybos, kuri
svarsto ir X situacijas. Pavyzdžiui, sovietinė KGB prieš karą turėjo
paruošusi ne vieną variantą - tiek dėl archyvų, tiek dėl agentūros ar
finansų.
Jeigu kas nors panašaus būtų vykę Lietuvoje, knygų apie tragiškus
žvalgybos pareigūnų likimus nereikėtų rašyti. Ir paprastiems valstybės
piliečiams nereikėtų apmaudžiai galvoti: jeigu jau saugumiečiai
nesugeba savęs apsaugoti, tai ką galime mes, eiliniai žmonės.
