Apie šią situaciją „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su edukologe Austėja Landsbergiene bei Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininku Audriumi Jurgelevičiumi.
- Pone Jurgelevičiau, ką jūs, kaip mokytojų profsąjungos lyderis, manote apie situaciją Kuršėnų Daugėlių mokykloje?
- (A.Jurgelevičius) Aš kalbėsiu ne kaip profesinės sąjungos lyderis, bet kaip mokytojas. Mano nuomonė nepajudinama – tai, ką sužinojome, yra didžiulio ledkalnio viršūnė. Didžiulės problemos pasireiškimas ir, blogiausia, kad į tą problemą visuomenė ir, ypač, atsakingi žmonės Švietimo ir mokslo ministerijoje sureagavo neadekvačiai, pradėjo kapstytis smulkmenose.
Nekalbu apie mokyklos vadovą ir savivaldybės merą, kurie tiesiogiai atsakingi. Pradėta kapstytis smulkmenose, ką pastūmė, kokios prieš tai buvo problemos, nematydami esminio dalyko, kad smurtas mokykloje – tarp vaikų, prieš mokytojus ir, galbūt, mokytojų prieš vaikus – egzistuoja ir plečiasi.
Nesprendžiant šių problemų, paskęstant smulkmenose, mes sulauksime tokios dienos, tikiuosi, aš blogas pranašas, kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose, kada mokinys nebestums mokytojo, o išsitraukęs ginklą į jį šaus. Turime nagrinėti problemą iš esmės, žiūrėti gilumines priežastis, o ne ieškoti kaltų šiame konflikte.
- Jūs siūlote į šią situaciją žiūrėti plačiau, bet, galbūt, reiktų išsiaiškinti, kieno čia didžiausia atsakomybė? Gal mokytoja nesugebėjo sukontroliuoti situacijos? Be to, mergaitė buvo su specialiaisiais poreikiais, gal ir su ja reikėjo elgtis kitaip?
- (A.Jurgelevičius) Sakyčiau, kad abidvi pusės yra aukos. Norėčiau atkreipti dėmesį į detales, apie kurias niekas nekalba. Vyko jungtinė pamoka – devintokai ir septintokai. Nežinau, kas tai per žanras mokykloje, kai dvi klasės yra sudėtos į vieną. Greičiausiai, dėl lėšų taupymo ar blogo organizavimo nebuvo organizuotas pavadavimas ir mokytojai teko dirbti dvigubą darbą su dviguba mase mokinių.
Kitas dalykas – jei ta mergaitė vienintelė klasėje turi problemų, klausimas, kodėl šalia nebuvo mokytojo padėjėjo ir mokytoja buvo palikta viena prieš tokią mokinę. Paskutinis dalykas, aš, matydamas tą vaizdą, galiu pasakyti, kad prieš mokytoją smurtavo visa klasė.
Tą mergaitę galima pateisinti objektyviomis priežastimis, kad ji, galbūt, buvo streso ar afekto būsenoje, bet jei matėte, mokiniai palaikė neadekvatų mokinio elgesį prieš mokytoją kaukimu, tas kaukimas buvo nukreiptas prieš mokytoją.
Aš tikrai įsitikinęs, kad likę mokiniai nebuvo ypatingi, tai buvo normalūs Lietuvos mokiniai, kurie leido sau taip elgtis prieš mokytoją. Jau nekalbu apie tai, kad neatsirado nė vieno, norinčio ją užstoti.
- Ponia Landsbergiene, ar adekvačiai mokykla ir jos vadovybė reagavo į šį konfliktą?
- (A.Landsbergienė) Ir mokinys, ir mokytojas mokykloje turi jaustis saugus. Tai yra pagrindas mokykloje esančių santykių. Į mokyklą atėję tėvai turi jaustis laukiami ir saugūs, atėjęs mokinys turi jaustis suprastas ir išgirstas. Kiek tų atgarsių yra atėję, abi pusės yra aukos, bet tuo pačiu metu ir atsakingi už tai, kas įvyko.
Bet kuriuo atveju žmogus iki 18-os metų yra vaikas ir už vaiką yra atsakingi suaugę. Priežasčių tikrai nereikia ieškoti toje dienoje ar prieš tai buvusioje savaitėje. Tai yra giluminiai kompleksiniai ir sisteminiai dalykai, turime žiūrėti apskritai į visą švietimo sistemą, kas ten vyksta ir ar mes į ugdymą žiūrime taip, kaip turime žiūrėti. Tai yra procesas, kuris susideda iš auklėjimo, lavinimo ir mokymo. Ar kažkur tame kelyje mes nepametėme auklėjimo?
- Ar mokytoja sugebėjo kontroliuoti pakankamai sudėtingą situaciją? Mergaitė turėjo problemų, tai, galbūt, tokių vaikų integracijos į normalią aplinką pasekmė. Be to, daug kam gali kilti klausimas, ar yra teisinga visais atvejais tokius vaikus mokyti su visais vaikais. Gal mokytoja, neturėdama įgūdžių, nesuvaldė situacijos? Ar ji, jūsų manymu, neturėjo nutraukti pamokos?
- (A.Landsbergienė) Akivaizdu, kad situacija nebuvo kontroliuojama. Vien tai, kad buvo mokiniai, kurie pamokos metu filmuoja, ūbauja ir vyksta visa tai, o ne ugdymo procesas, iš karto rodo, kad situacija nėra kontroliuojama. Reikia visada žvelgti į kontekstą – kas buvo anksčiau, kodėl taip atsitiko, kodėl klasės buvo sujungtas.
Daugelyje šalių vyksta jungtinės pamokos, gal tai buvo jungtinė pamoka, kuri nepavyko. Negalima vienareikšmiškai vertinti situacijos, reikia matyti visumą, kodėl taip atsitiko, kaip link to buvo einama. Vien žvelgiant į tą medžiagą akivaizdu, kad situacija nebuvo valdoma.
Kalbant apie vaikų, turinčių specialių poreikių, integraciją, reikia matyti visą Lietuvą ir su kokiomis problemomis susiduria mokytojai, kurie patys pripažįsta, kad dažnai vaikas, turintis autizmo spektro sutrikimą, yra pirmasis vaikas, kurį jie sutinka gyvai, atėjus jam ar jai į klasę. Mokytojas nežino, kaip dirbti, ką daryti, nes būna apie tai tik skaitęs keletą straipsnių.
- Reiktų suprasti, kad mokytojai neparuošti tokioms situacijoms?
- (A.Jurgelevičius) Normalioje klasėje yra apie 30 mokinių, iš jų 2-3 turintys specialiųjų poreikių ir nėra mokytojo padėjėjo, kuris padėtų dirbti su tuo vaiku. Integruojant specialiųjų poreikių vaiką į bendrojo ugdymo sistemą, reikalinga sukurti tam tikras prielaidas. Reikalinga mokytojų kvalifikacija, tam tikra aplinka ir kitos sąlygos, kad vaikas galėtų ugdytis, nes jis negali ugdytis taip, kaip visi. Realiai jam reikalingas individualus priėjimas. Kai klasėje yra 30 mokinių, o šiuo atveju, spėju, daugiau vaikų, mokytoja liko bejėgė. Aš stosiu į mokytojos pusę vien dėl to, kad pati mokytoja nieko neinformavo apie incidentą.
- Klausimas, ar čia gerai?
- (A.Jurgelevičius) Čia yra labai blogai, bet galiu pateisinti mokytoją tuo, kad ji bijojo būti apkaltinta nekompetencija. Bet koks konfliktas klasėje, nesvarbu kieno kaltė, kaip taisyklė kaltė yra suverčiama mokytojo nekompetencijai.
Tu negali suvaldyti klasės, viskas priklauso nuo tavęs ir panašiai. Sutinku, kad suaugęs yra nepalyginamai atsakingesnis už vaiką, bet jei suaugusiam, šiuo atveju mokytojui, užkrauni atsakomybę, jam turi suteikti teises. Mokytojų teisės šiandien labai menkos, o atsakomybės labai didelės. Šis disbalansas yra pražūtingas dalykas.
- Ponia Landsbergiene, yra vaiko teisės, bet yra ir pareigos. Ar, jūsų manymu, vaikai šiandien žino, kokios yra jų pareigos, o ne tik teisės?
- (A.Landsbergienė) Jokiu būdu negalima visų vaikų taip apibendrinti. Šiandien Lietuvoje tikrai pastebiu ryškią atskirtį. Yra labai sunku vienareikšmiškai kalbėti. Mes turime tikrai nemažai šeimų, kurios domisi šiuolaikiškais ugdymo metodais ir, galbūt, netgi nuėjo per daug į tą pusę, kur vaikui griežtesnio žodžio tarimas ar kalbėjimas apie jo pareigas yra tarsi jo teisių pažeidimas, nesiskaitymas su juo.
Net esu girdėjusi tėvus kalbant, kad kalbėjimas su paaugliu, kad jis privalo eiti į mokyklą, yra jo traumavimas, arba mokymasis šiltu mokslo metų laiku, kai yra šiltos savaitės – tai irgi yra traumavimas. Tada turime kitą kraštutinumą, kai vaikas yra nemylimas, skriaudžiamas, kai tėvai mano, kad viską galima išspręsti diržu ir prievarta.
Dabar įsivaizduokite mokytoją – į jo klasę ateina vaikai ir iš tų šeimų, ir iš tų. Ta dinamika šiandien yra labai sudėtinga, nes visada turi būti varpelio kreivė. Yra šiek tiek tokių šeimų, šiek tiek tokių, bet dauguma jų su vaikais kalba apie jų teises, pareigas, vaikai namie turi namų ruošos darbų, atsakomybių, ugdomas jų vertybinis stuburas.
Visada buvo vaikų, su kuriais buvo nelengva mokytojui susitarti, bet didžioji dalis mokinių ateidavo iš panašių šeimų vertybiškai ir su įsitikinimu, kokios yra teisės ir pareigos. Mes dažnai pamirštame, kad negalime kalbėti apie teises be pareigų, nes tai yra demokratijos esmė.
- Kita vertus, jei kalbėtume apie kitų vaikų reakciją, tai yra baisiausias dalykas. Didžioji dauguma klasės švilpė, ūbavo – jiems tai patiko. Turbūt tai yra labiausiai nenormalu. Ar tai irgi gali būti iš šeimos atėję dalykai? Ponia Landsbergiene, jūs sakėte, kad jei tėvai nenubrėžia tam tikrų ribų ir neparuošia vaiko atitinkamai elgtis mokykloje, vaikas gali mokytoją ne tik pasiųsti, bet ir dar nežinia kaip pasielgti.
- (A.Landsbergienė) Visi moksliniai tyrimai rodo, kad ikimokykliniame ir pradinės mokyklos amžiuje tėvų įtaka yra nepalyginamai didesnė nei mokyklos, senelių ar draugų. Bet kuriuo atveju, atėjęs vaikas yra didele dalimi tėvų namų ir savo artimiausios aplinkos atspindys.
Jei jis ateina iš mylinčios aplinkos, bet patenka į labai atšiaurią aplinką ar kur mokytojas nemezga nuoširdaus santykio su vaiku, tas vaikas gali pradėti ir mokykloje maištauti. Taip pat priklauso nuo tėvų požiūrio į mokyklą. Jei tėvai iš esmės gerbia mokytoją, mokyklą, jei yra konfliktas, sako: nueikime, išsiaiškinkime, išklausykime abi puses, tada yra bendradarbiavimas.
Aš manau, kad šiandien didele dalimi mes pasigendame nuoširdaus santykio mezgimo ir bendradarbiavimo tarp mokyklos ir šeimos.
- Pone Jurgelevičiau, ar šiandien tėvai gerbia mokyklą ir mokytojus?
- (A.Jurgelevičius) Tiek, kiek mes jaučiame viešojoje erdvėje, kasdieniame darbe pagarbos mokytojui iš visur – vaikų, tėvų, visuomenės, valdžios, tiek vaikai gerbia. Vaikai yra visuomenės požiūrio veidrodis. Čia matome du dalykus. Visuomenei ši istorija įdomi tiek, kiek yra skandalas, tai liūdna, bet natūralu.
Iš kitos pusės, švietimo valdžiai ši istorija visiškai neįdomi. Prieš kelis mėnesius kilo pseudoskandalas dėl mokytojos, kuri dėstė kontraversiškus dalykus, tada švietimo ir mokslo ministrė pirma, nieko neklausta iššoko ir pareiškė, kad ši mokytoja negali dirbti. Aš per kelias dienas negirdėjau apskritai nė vieno ministrės žodžio dėl šios situacijos, o viceministras kalbėjo visiškai nesuprantamus dalykus apie mokyklines teises, jų galiojimą, negaliojimą.
Čia yra didžiausia bėda ir didžiausias indikatorius, kad švietimo valdžiai, kuri turėtų mušti pavojaus varpus, visiškai nerūpi, paliekama spręsti mokyklai, merui, to rajono švietimo skyriui. Jie išspręs, išsiaiškins, kas kaltas, kas nekaltas, nubaus, bet, greičiausiai, ši situacija bus nustumta į pilką zoną ir lauksime kito atvejo.
Bet problema progresuoja ir stumdymas gali virsti kur kas blogesniais dalykais.
- Kiek tas reiškinys yra paplitęs? Gal čia vieša paslaptis – visi žino, bet niekas apie tai nekalba?
- (A.Jurgelevičius) Kad tai yra vieša paslaptis – akivaizdu ir mokytojams. Mokytojai savo darbe su tuo susiduria. Mūsų profesinė sąjunga darė apklausą ir iš jos matėsi, kad trys ketvirtadaliai mokytojų yra susidūrę su vienokia ar kitokia smurto apraiška. Problemą mato ir valdžia – Prezidentūros iniciatyvos teikiant teisės aktų pataisas dėl smurto prevencijos, irgi yra žingsnis, bet jis yra labai menkas, neakcentuotas. Jei šios problemos nespręsime – ne mokytojai, ne vaikų tėvai, bet tie, kas atsakingi už visą sistemą, sulauksime blogesnių rezultatų.
- Tačiau yra ir kita medalio pusė. Yra tėvelių, vaikų teigiančių, kad jie sulaukia smurto iš mokytojų pusės. Šioje situacijoje irgi buvo apie tai kalbama.
- (A.Jurgelevičius) Gali būti, kad ir mokytojai ne visada elgiasi gerai. Mokytojas irgi yra žmogus, bet tai yra sisteminė problema. Kiekvienas turi žinoti savo vietą, teises, pareigas, atsakomybę, galimybes. Šiuo atveju mokytojams yra užkrauta milžiniška atsakomybė, ji vis plečiama, o teisių jokių neduodama.
Jeigu mokytojams atsakomybės ir teisės būtų subalansuotos, mokytojas galėtų prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, ką jis daro. Tada būtų galima iš jo reikalauti atsakomybės. Tačiau reikia kalbėti apie esminius, sisteminius dalykus, kurių niekas neliečia.
„Lietuva tiesiogiai“ - nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
