Taip jau buvo 1337–1453 metais kariaujant anglams ir prancūzams, kai dvi karališkosios dinastijos nepasidalijo Prancūzijos karūnos.
Užaugo ir žuvo mūšiuose ar nuo maro, bado bei kitų negandų iškeliavo – kas į pragarą, kas į dangų – kelios kartos, žmonės jau ir pamiršo, ko kariauja, bet kovėsi nirtulingai. Kol gimė Jeanne d’Arc, išgelbėjo Prancūziją, aišku, ją sudegino ant laužo, o tada visi apsiramino likę maždaug ties tuo, kuo ir pradėjo Šimtametį karą.
Gal ir per drąsu Vyčio paramos fondo įkvėpėją V.Kavaliauską lyginti su Jeanne d’Arc, bet didvyriškumo galima įžvelgti ir jo pastangose, kad karas dėl Lukiškių aikštės baigtųsi Vyčio skulptūros pastatymu kitąmet Vasario 16-ąją minint valstybės šimtmetį.
Tiktai pas mus gal viskas dar painiau. Net jei Lukiškių aikštėje būtų sudeginta ant laužo ir visa Vyčio paramos fondo valdyba, nė tai nesustabdytų kovų dėl to, koks paminklas ten turi stovėti. Nori nenori, teks laukti kitos progos, gal antrojo šimtmečio minėjimo.
Paskutinės viltys, kad ką nors ten pastatysime, žlugo, kai kariauti tarp savęs ėmė ir Vyčio paminklo statytojai. Gal čia koks nors užkeikimas, kad kur stoja du lietuviai, iškart atsiranda trys partijos ir susipeša?
Paminklas Lukiškių aikštėje – tobula šios graudžios tiesos iliustracija. Ginčai vyksta nuo pat tos dienos, kai krano kabliu užkabintas V.Leninas be nutrauktos ir ant postamento liūdnai stirksoti likusios kojos iškeliavo į dausas, vadinasi, jau 26 metus.
Tada buvo dainuojanti revoliucija, bet netrukus atėjo burnojanti kasdienybė. Metų metais patriotai ginčijosi su liberalais, tremtiniai – su buvusiais komunistais, katalikai – su laisvamaniais, pensininkai – su studentais, Seimas – su savivaldybe ir niekaip nesutarė, kokia turėtų būti Lukiškių aikštė – liūdesio ir rimties šventovė ar linksmybių oazė.
Žinoma, buvo skelbiami konkursai, rinkti nugalėtojai, paskirtos premijas ir vėl ginčytasi iš naujo.
Tačiau čia atėjo V.Kavaliauskas su Vyčio paramos fondu, ir blykstelėjo vilties žiburys.
Kas gali būti lietuvio širdžiai mieliau nei Vytis? Kas drįs mesti akmenį į tokią, atrodytų, tautą vienijančią idėją? O dar ir pinigų niekas iš valdžios neprašo – tik leiskite statyti. Bet kur tau – pasirodo, vis viena negerai.
Nepatinka merui, netinka Šiuolaikinio meno centrui, nereikia menotyrininkėms – joms geriau prasmę skleidžianti žolė nei dar vienas arklys su raiteliu. Nepriimtina net heraldikos specialistui A.Každailiui, kuris į Vytį jam nepanašų „Laisvės karį“ geriau įkurdintų Nemuno ir Neries santakoje.
Tik Seimo narius galiausiai pakerėjo visuomenininkų entuziazmas ir vienbalsiai priimta rezoliucija jie paragino Vyriausybę ir Vilniaus savivaldybę, bendradarbiaujant su Vyčio paramos fondu, iki šimtmečio jubiliejaus pastatyti Lukiškių aikštėje paminklą.
Atrodė, kone stebuklas: ginčai baigti, raitelis skries ant žirgo.
Bet kur tau, neišsiversime be lietuviškos patarlės „še tau, boba, devintinės“ – iš vieno Vyčio paramos fondo atsirado antras ir jau neaišku, kuris tikrasis ir ką jie dabar dalinsis.
Labiau suniokoti Vyčio idėjos turbūt nepajėgtų net kryžiuočiai, susivieniję su maskoliais. Pasirodo, Seimas balsavo suklaidintas – toli gražu nėra surinkta tiek lėšų, kaip skelbta, paminklas Ukrainoje dar nekuriamas ir jau patys fondo veikėjai klausia vienas kito, kaip rusų bardo V.Vysockio dainoje: „Kur pinigai, Zina?“
Tik neaišku, kas ta Zina ir kur jos ieškoti.
Kad nežūtų gera idėja, gal bent fontaną iš paminklo dar būtų galima spėti padaryti? Bet irgi kils baisus ginčas, iš ko – raitelio ar arklio ir iš kokios jų vietos – turėtų šauti į dangų herojiška čiurkšlė.
Velniava tokia, kad tegul geriau Lukiškių aikštėje žaliuoja giliamintė žolė.
