Buvo galima nuspėti iš anksto, kad Maskva kokia nors forma pareikš savo nepasitenkinimą Lietuvoje vykusiu aštrių jos valdžios kritikų forumu. Šį kartą reakcija dar palyginti vangi – tik Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė apkaltino Lietuvą antirusiška politika.
Kad ir kaip būtų, Maskvos tiradoje vienas dūris vertas dėmesio. Rusija išsakė apgailestavimą, kad farsu jos pavadintą renginį ėmėsi globoti Lietuvos užsienio reikalų ministras L.Linkevičius.
Aišku, Lietuva turi teisę kviesti į mūsų šalyje vykstančius renginius ką nori ir Maskvos atsiklausti tikrai nėra reikalo. Be to, V.Putino režimo nuožmiai persekiojami, už demokratiją ir žmogaus teises nuosekliai kovojantys Rusijos opozicijos atstovai verti pagarbos ir pagalbos.
Tačiau kyla klausimas, ar Vilnius, pats nuolat kritikuodamas Maskvos politiką ir remdamas jos režimo kritikus Rusijoje, kai kada nenusižengia Vakarų pasauliui įprastoms lanksčios diplomatijos taisyklėms.
Pavyzdžiui, ar vertėjo užsienio reikalų ministrui skelbtis Rusijos opozicijos forumo globėju, o Užsienio reikalų ministerijai girtis, kad jį rengė bendradarbiaudama su Rytų Europos studijų centru ir Tarptautiniu rinkimų tyrimų centru?
Juk, vadovaujantis ta pačia logika, dabar Maskvoje galėtų būti surengtas, pavyzdžiui, kokių nors Lietuvos tautinių mažumų atstovų forumas, kur būtų kalbama, ką reikia daryti norint pakeisti mūsų šalies valdžią, o juos priimtų renginio globėju apsiskelbęs Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas.
Nesunku įsivaizduoti, kaip imtų protestuoti mūsų šalis, ir, aišku, iš Maskvos sulauktų atkirčio: pirmiau pasižiūrėkite į save.
Rusija ne kartą buvo sukvietusi į antivakarietiškas nuotaikas kurstančius forumus vadinamųjų tėvynainių atstovus, visokio plauko Baltijos šalių kritikus, bet paprastai neskelbiama, kad juos globoja oficialioji Maskva.
Visa tai daro neva nevyriausybinės organizacijos, nors mažai kas abejoja, kad jos finansuojamos Rusijos valdžios, dažnu atveju turbūt prižiūrimos ir specialiųjų tarnybų. Bet kilus kokiam nors triukšmui Kremlius gali skėstelėti rankomis ir pareikšti, kad tai pačios rusų visuomenės sumanymas, o jų šalyje demokratija ir žmonių nuomonė esą nevaržomos.
Žinoma, Lietuvai panašių vadinamųjų diplomatinių vingrybių tikrai nereikia. Vis dėlto pastaraisiais metais krinta į akis didžiuliai skirtumai, kaip Vilnius kalbasi su Maskva ir kaip tai daro Vašingtonas ar Vakarų Europos šalių sostinės.
Akivaizdu, kad ten vengiama peržengti vadinamąsias raudonąsias linijas, Kremliaus politiką pliekiančius rusų opozicijos veikėjus į forumus kviečia ir globoja Vakarų nevyriausybinės organizacijos, visuomeniniai fondai, o politinis lygmuo apribojamas parlamentiniu. Tai patogu – parlamentarai nebūtinai išsako oficialią valstybės poziciją, gali elgtis daug laisviau nei ministrai.
Kita vertus, į Vilnių buvo atvykę garsūs Rusijos opozicijos veikėjai, tarp jų – ir buvęs premjeras M.Kasjanovas, todėl visai natūralu, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras su jais susitiko. Bet tiesiogiai susisaistyti su forumo rengimu mūsų valdžiai vargu ar buvo geriausias žingsnis.
Juolab kad vos prieš porą savaičių susitikti su V.Putinu į Sočį buvo nuvykusi Vokietijos kanclerė A.Merkel, JAV prezidentas D.Trumpas ne pirmą kartą su juo pasikalbėjo telefonu, o artimiausiu metu jau pats Rusijos prezidentas skris į Paryžių pabendrauti su naujuoju Prancūzijos prezidentu E.Macronu.
Kol kas nieko esmingo Vakarų lyderiai su V.Putinu nesutaria, bet ir duris dialogui su Maskva laiko neužtrenktas, nepaisant neatšauktų politinių bei ekonominių sankcijų Rusijai. Taip juos elgtis verčia ne tik ekonominiai, bet ir globaliniai saugumo interesai.
Oficialusis Vilnius itin pabrėžia saugumo klausimus, bet kai D.Trumpas ar A.Merkel kalbasi su V.Putinu, mūsų šalies politikai apsiriboja bendravimu su M.Chodorkovskiu, M.Kasjanovu, V.Kara-Murza, I.Jašinu, nužudyto Rusijos politiko B.Nemcovo dukra Ž.Nemcova, Didžiojoje Britanijoje nunuodyto V.Putino kritiko A.Litvinenkos našle M.Litvinenko.
Todėl netektų stebėtis, jei atsitikus kokiam nors ekstremaliam ekonominiam, politiniam ar saugumo įvykiui kaimyninių valstybių santykių aiškinimasis apsiribotų diplomatinėmis notomis, o su Lietuvos valdžios atstovais kalbėtis sutiktų tik kokie trečiaeiliai Rusijos pareigūnai.
Be abejo, jokiu būdu nereikėtų nuvertinti Vilniaus forume Rusijos opozicijos atstovų išsakytų įžvalgų, istorine patirtimi grindžiamų perspėjimų, kad šioje šalyje kartais permainos įvyksta daug greičiau ir staigiau, nei prognozuoja net įžvalgūs politikos ekspertai.
Bet forume buvo taip pat girdėti balsų, kad dabartinis režimas gali valdyti Rusiją dar kokį dešimtmetį.
Taigi, tokia nei šiokia, nei tokia kaimynystė Lietuvai – neišvengiama.
