gailėjimo, pasipiktinimo ir pažadų susitelkti kovai prieš terorizmą
ritualą. Pirmiausia pasirodo Aljanso ir kitų valstybių, kurios
terorizmą laiko grėsme, užuojautos. Jos trafaretinės, todėl neverta
analizuoti. Plačiai nušviečiama visuomenės nuomonė, ji nekinta, nors po
teroro akto Mančesteryje žmonių kalbose išgirdau naujų niuansų.
Vėliau ant informacinės scenos pakyla komentatoriai, ekspertai.
Klausimai - tradiciniai: kas žudikas, pavienis pamišėlis ar
organizuotos gaujos narys, ko teroristai siekia, kaip pasiruošta
apsisaugoti ir kaip ginsimės ateityje?
Apgailestaujama dėl vis dar nepakankamo keitimosi informacija tarp
specialiųjų tarnybų, didinamas pavojaus lygis, pasitelkiama kariuomenė.
Savaime suprantama, prie žiniasklaidos mikrofonų sėda aiškintojai,
dėstantys, kas yra tikras ir klaidingas islamas, kokios terorizmo
priežastys ir kas Europos laukia ateityje.
Dėmesys įvykusiai tragedijai priklauso nuo jos masto, tačiau ilgiau kaip
savaitę neišsilaiko.
Antai teroristinis išpuolis Sankt Peterburge mūsų žiniasklaidoje buvo
paminėtas vos keliais pranešimais ir be jokių komentarų. Seimo
pirmininkas šiaip ne taip išspaudė užuojautą.
Pasirodo, ir paprastų žmonių aukos ne visada vienodos. Žuvusieji Vakarų
Europoje yra vertesni didesnės užuojautos. Žinios apie mirtininkų aukas
kur nors Viduriniuose Rytuose vis labiau primena pranešimus apie orus,
griaustinį, škvalą. Tai, ko negalima išvengti. Pasaulis pradeda pamažu
priprasti prie terorizmo.
Ar tikrai nieko nebeįmanoma padaryti? Ar terorizmas jau pavirto gamtos
reiškiniu? Mano manymu, terorizmą įmanoma įveikti ir net išrauti su
šaknimis. Bet tam reikia politinės valios. Sutarimo ir pasiryžimo tarp
su terorizmu kovojančių valstybių. O tokio sutarimo kaip tik ir nėra.
Todėl esame pasmerkti pranešimams apie teroristų atakas kaip apie blogą
orą. Kai kas po perkūnijos dar persižegnoja, Europa po dar vieno žudymo
paskėsčioja rankomis, atlieka tradicinį apgailėjimo ritualą ir laukia
kito sprogimo. Pavojingas laukimas.
Anksčiau terorizmas buvo vietinis, teroristai kėlė konkrečius
reikalavimus: baskai Ispanijoje - vienokius, karingi airiai Didžiojoje
Britanijoje - kitokius, terorizmą demokratinės valstybės smerkė, tačiau
bendrą kovą su teroristais pradėjo gana vėlai.
Europos Sąjungai paskelbus kovą su terorizmu viena iš prioritetinių
bendradarbiavimo tarp valstybių krypčių, ne tik pagerėjo keitimasis
informacija, bet ir padažnėjo jungtinės operacijos. Pavyzdžiui, Lietuva
yra dalyvavusi drauge su valstybe X sulaikant kontrabandą, kurios
pelnas, jei nusikaltėliams būtų pasisekę, turėjo nuplaukti ginklams
pirkti vienai europietiškos kilmės teroristinei organizacijai.
Dabar tiek terorizmas, tiek kova su juo keičiasi iš esmės. Karingasis
kraštutinis islamas terorizmą globalizavo. Dabartinių islamistinių
teroristų tikslai yra tokie, kad apie jokias derybas negali būti ir
kalbos, - teroristus galima tik sunaikinti. Taip kaip nacius su jų
rasistine teorija.
Nors daug ir painiai kalbama apie įvairių teroristinių grupuočių
atmainas, tariamos „Islamo valstybės“ ideologija yra paprasta ir aiški:
naikinti svetimus ir net savus, nes pasaulis yra blogis. Tai jie ir
daro pjaudami galvas, siųsdami mirtininkus.
Dabartinį terorizmą įmanoma nugalėti tik sutelktomis jėgomis. Deja,
tokio susitelkimo kol kas nėra. NATO nedalyvauja šioje kovoje. Gal
Lietuvos užsienio reikalų ministras galėtų paprastiems žmonėms
paaiškinti, kodėl Aljansas laikosi tokios pozicijos.
Su terorizmu faktiškai kovoja tik JAV ir Rusija. Bet juokinga net
klausti, ar yra šiuo klausimu bent koks nors reikšmingesnis sutarimas
tarp šių dviejų valstybių. Dažnai pasitelkiamas magiškas žodis -
koordinacija.
Štai JAV prezidentas D.Trumpas „pasikoordinavo“ su Rusijos užsienio
reikalų ministru pranešdamas apie galimą teroristų pasikėsinimą į
Rusijos prezidentą V.Putiną. D.Trumpą jau vejasi apkalta. Vidinė
partinė kova yra svarbesnė už terorizmo grėsmę.
Yra valstybių, kurioms terorizmas net parankus užkulisinei politikai.
Naudinga politikų veidmainystė ir teroristams. Atvirai tariant,
teroristams tiek Viduriniuose Rytuose, tiek Šiaurės Afrikoje visiškai
nebaisi vakarietiška antiteroristinė politika. „Daesh“ ir jiems
pritariantys bijo tik konkrečios jėgos.
Taip, karinė aviacija nevienodu intensyvumu gaujų infrastruktūrą
naikina, bet to dar nepakanka. Reikia sausumos karinių pajėgų ir dėl
šio žygio pagaliau turi būti ryžtingai apsispręsta dar šiais metais. Po
to turi būti ryžtingai padarytas galas B.al Assado valdymui, kad ir kas
jį gintų.
Apsisaugant nuo teroristinių išpuolių Europoje reikia sukurti
gerai finansuojamus žvalgybinius regionus, į kuriuos patektų net kelios
valstybės. Pavyzdžiui, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija
galėtų be politinių barjerų keistis informacija su Baltarusija ir
Rusija.
Vienintelis politikas, galintis ryžtingai pasirašyti tokį projektą, yra
JAV prezidentas D.Trumpas. Žinoma, jeigu amerikiečiai tiek nesukvailės,
kad pradėtų savo valstybės vadovą realiai versti iš posto, o teroristai,
laimėję laiko, atsigautų, persirikiuotų ir įvarytų Europą į kampą ne
vien sprogdinimais stadionuose - sunaikintų Vakarų visuomenę
psichologiškai.
Jau dabar matomi tokio poveikio ženklai. Po tragedijos Mančesteryje į
žurnalisto klausimą, ar baisu, žmonės dažniau atsakinėjo: ne, ne tiek
baisu, kiek liūdna. Liūdna dėl galingų, iki ausų ginkluotų valstybių
bejėgiškumo ir negebėjimo susitarti.
