Prie picerijos sostinės Savanorių prospekte nesitikėjau išvysti Kovo 11-osios Akto signataro, fizikos ir matematikos profesoriaus A.Sakalo.
Kai saulėtą rytą pamačiau 85 metų politiką lėtu žingsniu, bet žvalios nuotaikos artėjantį picerijos link, pamaniau, kad jo žmona atsitraukė ir mūsų pokalbis jautria visai šaliai tema neįvyks.
Tačiau klydau – buvęs Seimo narys ir buvęs europarlamentaras santūriai šypsodamasis pranešė, kad žmona netrukus ateis, o jis tik pabus šalia ir mums netrukdys kalbėtis.
Gal juokauja – kaip gali trukdyti geidžiamas, bet interviu jau nedalijantis pašnekovas?
„Turėjome užsukti į ligoninę, nebūčiau spėjusi nuvežti Aloyzo į namus“, – švelniai pažvelgusi į sutuoktinį paaiškino 49-erių D.Sakalė.
Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas pagyrė žmoną: „Daiva prie vairo atidi ir atsargi.“
Pamaloninta tokių žodžių jaunatviška moteris nusijuokė ir energingai pravėrė picerijos duris – jos pečius gaubianti marga skraistė nuplazdėjo aukštyn, į lėktuvo saloną primenančią dar tuščią salę.
Stabtelėjau sudvejojusi, ar garbaus amžiaus politikui nebus per sunku lipti stačiais laiptais. Tačiau jis rankos mostu pakvietė mane aukštyn, po to pats lėtai užlipo ir įsitaisė šalia žmonos.
Kol padavėja nešė užsakytą kavą, vandenį, sultis, padėkojau D.Sakalei, kad po ilgų dvejonių ryžosi kalbėti apie tai, kas drasko širdį.
„Tai Aloyzas mane padrąsino, pati nebūčiau išdrįsusi visai šaliai prisipažinti apie norą emigruoti. Daug žmonių gali nesuprasti, kodėl aš ten veržiuosi, – atrodo, kad man čia nieko netrūksta“, – paaiškino D.Sakalė.
Politikas santūriai klausėsi pokalbio ir tik kartkartėmis virptelėjęs veido raumuo išduodavo, kad viduje nėra toks ramus, kaip atrodo. Išsiskyrimas su mylima žmona jam būtų labai skausmingas.
Išvykti į užsienį A.Sakalas nenori. Jis klausinėjo žmonos, kam jai emigruoti: ar neturi ko valgyti, apsirengti?
„Man galbūt geriau nei daugumai lietuvių, kurie dirba už minimalią algą. Aš nebadauju. Bet aš noriu veiklos ir pati tvarkyti savo likimą.
Gyvendama čia nežinau, kokia bus mano ateitis. Nežinia – lyg didelis kalnas. Kaip į jį įlipti ir pamatyti šviesą?“ – susimąstė D.Sakalė ir jos akyse sužvilgo ašaros.
Išdovanojo visą turtą
Sutuoktinių žvilgsniai ir vienas kitam rodomas rūpestis per ilgoką pokalbį sustiprino įspūdį, kad juos sieja šiltas ryšys, draugystė, pagarba. Įtarūs smalsuoliai, po garsiosios poros vestuvių plakę liežuviu, turėtų jį prikąsti.
2014 metų rudenį A.Sakalas ir buvusi Socialdemokratų partijos referentė bei dviejų Seimo narių padėjėja, žurnalistė D.Norkienė susituokė kukliai. Ši žinia daugeliui buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus.
A.Sakalui tai – trečioji santuoka. Su pirmąja žmona Bronislava jis išsiskyrė pagyvenęs porą metų.
Daugiau kaip pusę amžiaus politikas buvo vedęs pianistę ir pedagogę Ritą Kučinskaitę-Sakalienę. Ji buvo pirmoji konservatorių lyderio Vytauto Landsbergio žmona. Po sunkios ligos R.Sakalienė mirė prieš trejus metus. Jausdamas vienatvę našlys pasipiršo D.Norkienei.
Politiko vedybos sukėlė apkalbų audrą, nuotakai teko atremti įtarimus, kad ji už gerokai vyresnio vyro tekėjo iš išskaičiavimo.
D.Sakalė atkirto, kad tuokėsi ne dėl turto. Kai A.Sakalas pasipiršo, moteris iškėlė sąlygą: jis turi išdalinti turtą vaikams ir gyventi jos name.
„Jis išdovanojo visą vertingą nekilnojamąjį turtą – pradedant butu Antakalnyje, sodyba ant ežero kranto ir baigiant butu Druskininkuose. Buvo pasilikęs tik mažą sodybą be patogumų. Ir jis tikrai atsikraustė į mano namus“, – paaiškino politiko sutuoktinė.
Šalia trečiosios žmonos, nepaisant metų naštos, A.Sakalas jaučiasi gyvybingas. Pora gyvena prie miško, iškylauja gražiose šalies vietose. Atrodytų, sutuoktiniai turėtų mėgautis gyvenimu, nes daug metų dirbo, o politikas dar gauna signataro rentą.
Tačiau D.Sakalė netikėtai prabilo, kad nori emigruoti. Socialiniame tinkle paskelbta žinia pribloškė poros draugus. Jie sutriko: jei politiko žmona kelia sparnus, tai kas šalies laukia ateityje?
„Emigracija – labai skaudi tema mūsų namuose“, – išskirtiniame interviu kalbėjo D.Sakalė.
Išveždavo greitoji pagalba
– Kodėl jums šovė mintis išvykti iš gimtinės? – paklausiau D.Sakalės.
– Aš ir anksčiau susimąstydavau, kad Lietuvoje sunku įsikabinti į perspektyvią veiklą, save realizuoti.
Tiems, kurie nori gerai gyventi, bet pažįstamų dėka ar per politinius saitus netapo valstybės tarnautojais, tenka labai daug ir sunkiai dirbti.
Aš nebuvau tinginė – dirbdavau po pusantro etato ir dar už honorarą – tiek pat. Krūvis būdavo kaip trijų darbų. Džiaugdavausi, kad gyvenu geriau nei mano tautiečiai, kurie išvyko į užsienį.
Bet kai artėja penkiasdešimtmetis, trijų darbų nebepavežu.
Suvokiau, kad save apgaudinėjau, – aš negyvenau geriau, tiesiog dirbau daug daugiau savo sveikatos sąskaita.
– Daug dirbdama daugiau sau leisdavote per atostogas?
– Iki santuokos su Aloyzu atostogų nebuvau turėjusi apie 10 metų. Plušėdavau ir savaitgaliais, naktimis. Vienu metu dirbau leidykloje, rašiau dviem leidiniams ir dar buvau universiteto viešųjų ryšių atstovė.
Rytą nusiųsdavau straipsnį, o po to mane išveždavo greitoji pagalba. Vienintelis etapas, kai tiek daug neplušėjau, – prieš santuoką, kai pusantro etato dirbau Seime.
– Gal turite vilą su baseinu, brangų automobilį?
– Vilniuje turiu kotedžą ir dalį nebaigtos mokėti paskolos. Aloyzo paprašiau nemokėti už mane. Jei išvykčiau į užsienį, gal greičiau bankui grąžinčiau kreditą?
– Išsivysčiusiose šalyse žmonės, kurie ilgai dirbo, mėgaujasi gyvenimu, keliauja. O jūs?
– O kas tai yra mėgautis gyvenimu? – šyptelėjo D.Sakalė. – Aš niekur nekeliavau.
Per darbus neturėjau laiko net aplankyti brangių vaikystės draugių, kurios gyvena užsienyje. Gal ir ateityje negalėsiu sau to leisti, nes nežinia, kokia bus pensija.
Užsienyje laukia darbo vieta
– Kaip į jūsų troškimą išvykti reagavo artimieji, draugai?
– Aloyzas nepritarė, jis pasakė: kol būčiau išvykusi, jis liktų gyventi mano namuose. Jei reikėtų, pasisamdytų pagalbininkę.
Mano 83 metų mama alpo. Mes trise gyvename po vienu stogu. Dar mano šunys – Meksikos plikieji. Mano duktė medikė gyvena atskirai, ji – patriotė, nenori emigruoti.
Viena moteris man iš karto per socialinį tinklą pasiūlė darbą Didžiojoje Britanijoje už 3 tūkstančių svarų atlyginimą per mėnesį.
– Ar daug jūsų draugų emigravo?
– Labai daug. Išvykusieji vis ragina sekti paskui juos ir tikina, kad nepasigailėsiu.
Nors Aloyzas ir labai priešinasi emigracijai, vis tiek noriu pasakyti ir apie jo šeimą, – D.Sakalė žvilgtelėjo į vyrą, o jis tik skėstelėjo rankomis: „Aš nesu cenzorius, kalbėk.“ – Penki Aloyzo anūkai gyvena užsienyje. Jo sūnus fizikos profesorius Paulius – Vokietijoje.
– Jums labai skaudu svarstyti apie išvykimą?
– Žinoma, nes tai – kelionė į nežinią. Nors žinau, kur vykčiau ir ką dirbčiau, bet baisu.
Juk reikėtų Lietuvoje palikti artimus žmones ir nuolat jaudintis, ar jiems kas nors nenutiko, ar nereikia mano pagalbos.
– Ar vyktumėte kur ir dauguma tautiečių – į Didžiąją Britaniją?
– Taip, pasiūlymo iš ten sulaukiau dar iki santuokos su Aloyzu. Mano buvusi bendraklasė yra įkūrusi socialinių paslaugų – lankomosios slaugos įmonę. Ji yra gerbiama tame krašte.
Draugės įmonė aptarnauja turtingas šeimas. Šiam darbui reikia inteligentų, mokančių užsienio kalbą.
Lankantys slaugytojai patikrina, ar slaugomasis išgėrė vaistus iš specialaus dėklo, atneša jam iš parduotuvės maisto, pasikalba.
Darbuotojams įmonė žada duoti automobilį, galimybę lankyti vairavimo kairiąja kelio puse kursus, gyvenamąjį plotą. Man pažadėtas namas, kuriame gyventų tik du asmenys. Turėčiau vykti bent šešiems mėnesiams. Darbo pasiūlymas vis dar galioja.
Baugina valdžios požiūris
– Ar bandėte Lietuvoje kurti nuosavą verslą?
– Mano draugės, kurios norėjo tapti darbdavėmis, turėjo gerą idėją ir buvo įkūrusios mažąją bendriją. Bet jas į neviltį įstūmė šalies valdžios nepastovumas – toks verslo modelis nepasiteisino.
Jaunoms verslininkėms teko sukti galvą, ar atleisti dalį darbuotojų, ar visiems mažinti atlyginimus.
Aš taip pat norėjau įkurti verslą. Santaupas investavau į naują interneto portalą apie sveikatą. Mano draugai už dyką padėjo.
Bet kurti įmonės nedrįstu. Valdžia nuolat pateikia staigmenų, ir aš nežinau, kiek pinigų ateityje turėsiu, kokius atlyginimus galėsiu mokėti darbuotojams.
Skeptikai patartų pasisamdyti buhalterį. To nepakanka – juk dėl neišmanymo kyla problemų ne tik naujokams.
Buvau Pareigūnų kredito unijos narė. Ją su bendraminčiais įsteigė ir kurį laiką joje aukštas pareigas turėjo dabartinis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas „valstietis“ Vytautas Bakas. Pareigūnų įkurta kredito įstaiga turėjo problemų dėl nesąžiningos darbuotojos.
Mane baugina ir valdžios požiūris. Lietuvoje bet koks žmogus, kuris suklydo, netyčia ne taip apskaičiavo mokesčius, yra vertinamas kaip piktybinis nusikaltėlis, sukčius.
Mano vyras ilgai vadovavo Seimo Teisės ir teisėtvarko komitetui, yra vienas Konstitucijos kūrėjų. Kas būtų, jeigu jo žmona, tapusi verslininke, apsižioplintų ir padarytų klaidą?
Gali būti areštuotos mano banko sąskaitos, o gal ir vyro? Į kokią riziką aš įvelčiau šeimą, jei verslas nepavyktų? Pasipiltų kaltinimai, kad mano šeima nesilaiko įstatymų!
Ši baimė sustiprėjo dar labiau, kai pernai į Seimą atėjo nauja valdžia. Ji kiekvieną žmogų iš anksto laiko kaltu. Man atrodo, kad dabar represijos yra baisios. Kiekvienas, kuris nori kurti verslą, laikomas potencialiu nusikaltėliu.
– Ar žmonės sulaukia per mažai pagalbos iš valdžios?
– Aš nieko daugiau nenoriu – tik prašiau pagalbos darbo biržoje, bet mane nusiųsdavo pasiklausyti kažkokios organizacijos paskaitos.
Kovai su šešėline ekonomika yra prikurta daugybė institucijų, specialiųjų tarnybų su panašiais pavadinimais, besidubliuojančia veikla.
Valdžia turi stiprų represinį mechanizmą, bet ji privalo ir padėti! Žmonės galėtų persikvalifikuoti, kurti verslą, tapti darbdaviais.
Kai mano bendraklasė įkūrė įmonę Didžiojoje Britanijoje, man parašė žinutę, kad ją tikrina tos šalies mokesčių inspekcija. Iš pradžių draugė išsigando, bet vėliau nustebo.
Pasirodo, ji netyčia suklydo, bet buvo ne nubausta, o pasveikinta, kad yra darbdavė, kuria darbo vietas, nesėdi niekam ant sprando.
Britai mokesčių inspektoriai su lietuve bendravo draugiškai. Jie ne baudė, ne stengėsi pribaigti, o jai padėjo.
Mano draugės įmonė Didžiojoje Britanijoje suklestėjo. Lietuvoje ji būtų sužlugdyta.
Sunku nukirsti šaknis
– Ši valdžia žada stabdyti ir sugrąžinti emigrantus.
Gal verta palaukti?
– Dirbdama Seime mačiau, kaip politikai žadėjo stabdyti emigraciją, bet nieko nedarė. Tai buvo tik viešųjų ryšių akcija. Sušaukiama viena kita konferencija, įvardijamos problemos, bet ar matote nors vieną realų žingsnį? O juos žengti reikėjo jau vakar.
Bijau, kad šis procesas yra sunkiai sustabdomas. Jį, kaip ir greitai riedantį traukinį, stabdyti reikėtų ne su šakėmis ir tikrai ne su antialkoholine propaganda.
– Manote, kad kitur gyventi būtų lengviau?
– Pradžia būtų nelengva, bet aš niekada neieškojau lengvos duonos. Ten galėčiau tobulėti, studijuoti. Mano svajonė – siekti daugiau. Joks žmogus neturi būti išlaikomas kitų.
Kita mano draugė išvyko į Didžiąją Britaniją paskui savo vaikus. Ji persikvalifikavo, baigė anglų kalbos kursus, dirba garsiame muziejuje ir yra patenkinta viskuo – pagarba, atlyginimu.
– Jums būtų sunku palikti tėvynę?
– Kaip staiga nukirsti šaknis, kurios sieja su tėvyne? Negalima savo šalies, kurią mylėjai, atstumti ir palikti tarsi nekenčiamos pamotės.
Norėčiau dirbti šioje šalyje, čia pagerinti savo ir kitų gyvenimą. Bet puikiai suvokiu, kad negaliu būti viena mūšio lauke.
Žadėjau Aloyzui, kad neišvyksiu. Draugai man patarė vykti jau dabar, kol nevėlu ir nesu pensininkė, – vėl susigraudino A.Sakalė.
Išvyksta dar daugiau
Lietuvos statistikos departamentas informavo „Lietuvos rytą“, kad šiemet per keturis pirmuosius mėnesius iš mūsų šalies emigravo 23 193 asmenys, o imigravo 7081. Pernai per tą patį laiką išvyko beveik perpus mažiau – 13 546 asmenys.
2016 m. iš Lietuvos emigravo 46,1 tūkst. (91,5 proc. visų emigrantų) Lietuvos Respublikos piliečių ir 4,2 tūkst. (8,5 proc.) kitų šalių pilietybę turinčių Lietuvos gyventojų.
2015 m. iš Lietuvos emigravo 37 tūkst. (83 proc.) Lietuvos Respublikos ir 7,5 tūkst. (17 proc.) kitų šalių piliečių.
2016 m. daugiausia lietuvių išvyko į Jungtinę Karalystę – ją pasirinko beveik pusė (46,2 proc.) visų emigrantų. 8,4 proc. mūsų šalies piliečių išvyko į Airiją, 7,8 proc. – į Norvegiją, 7,6 proc. – į Vokietiją
2016 m. emigravo 25,4 tūkst. (50,5 proc. visų emigrantų) vyrų ir 24,9 tūkst. (49,5 proc.) moterų.
Per pastaruosius dvejus metus kas trečias emigravęs buvo 20–29 metų, kas ketvirtas – 30–39 metų.
Visą straipsnį skaitykite dienraštyje „Lietuvos rytas“.
Antroji straipsnio dalis portale lrytas.lt bus publikuota sekmadienį.
