Druskos ar miltų niekas jau nebėga skolintis. Druska kenkia sveikatai,
o kepti pyragų nuolat skubantys žmonės dažniausiai neturi laiko. Tuo
gali užsiimti pensininkai, tačiau jie miltais apsirūpina paskelbus
akciją prekybos centre.
Gerokai dažniau kaimynai tampa pykčio taikiniu. Jaunimui
priekaištaujama dėl iki paryčių skambančios trankios muzikos, gyvūnų
mylėtojams – dėl agresyvių keturkojų ir jų pridergto kiemo, garbaus
amžiaus žmonėms – dėl nenoro imtis net menkiausių namo remonto darbų.
Daugiabučių renovacija taip pat pajudėjo tik tuomet, kai jos
atsisakantiems pensininkams valdžia pagrasino atimti kompensacijas už
šildymą. Kita vertus, šiuos žmones galima suprasti – investicijos į
pastato atnaujinimą atsipirks tik tuomet, kai jų jau nebebus tarp
gyvųjų.
Net sankcijos ne visada padeda. Senųjų Kauno daugiabučių gyventojai,
atrodo, lenktyniauja, kas kuo ilgiau išsilaikys be namo savininkų
bendrijos ar papuoš pastato sieną lentele, žyminčia paskutinį mieste
atnaujintą daugiabutį.
Todėl dauguma daugiabučių gyventojų, išgirdę apie Kaimynų dieną, nelabai
suvokė, ko imtis ir kaip ją reikėtų švęsti.
Tačiau ne visi. Štai menininkų Vytenio Jako ir Giedrės DO pastangomis
Laisvės alėja kelioms valandoms tapo vienu dideliu kiemu, kuriame
susirinkusieji susėdo prie baltomis staltiesėmis užtiestų stalų,
klausėsi muzikos, taip pat dalijosi vaišėmis, linkėjimais ir gera
nuotaika.
Mažesnius sambūrius surengė ir daugiau miesto bendruomenių. Paaiškėjo,
kad labai norint galima surasti laiko ne tik būtiniausiems reikalams
spręsti, bet ir pramogoms.
Smagu, kad šventės, o ne bėdos suvienija žmones. O kas gali suvienyti
joms pasibaigus?
Apie tai pasiteiravus senolių, jie būtinai prisimins laikus, kai įsikūrė
naujame būste. Tuomet žmonės naujame name įsikurdavo vienu metu, tarp
kaimynų būdavo ir kolegų, o naujakuriams tekdavo bendromis jėgomis imtis
įvairių darbų.
Juos užbaigę žmonės pasikalbėdavo ir apie šeimas, darbus, ir po taurelę
išlenkdavo. Vyrai esant reikalui padėdavo suremontuoti automobilį,
moterys aptardavo pirkinius ir vaikų mokslus. Kai namo gyventojai
pradėjo keistis, viso šito esą nebeliko, o jaunimas neberanda bendros
kalbos su senoliais.
Tą pat galima pasakyti ir apie šių laikų naujakurius, kuriems kartais
bendromis jėgomis tenka rūpintis ne tik dekoratyvinių augalų sodinimu ar
gėlyno priežiūra, bet ir gatvės asfaltavimu. Jie kuriasi ne vieniems
metams, todėl nori gyventi jaukioje ir patogioje aplinkoje, supami
draugiškų žmonių.
Gatvės ar kvartalo gyventojus vienijanti socialinių tinklų grupė jau
nėra išskirtinis reiškinys. Joje gyventojai gali greitai pasidalinti
iškilusiais rūpesčiais ar paprašyti pagalbos, tačiau net tokios ryšio
priemonės nesumažina noro gyvai aptarti naujausių krepšinio rungtynių,
pokyčių mieste, užkurti kepsninės ar išlenkti po bokalą alaus.
Įkurtuvių rūpesčiai skatina teigiamą energiją, draugiškumą ir padeda
kurti gražias viltis.
Kaip tokias nuotaikas perduoti pikčiurnoms, kurie sėdi užsidarę savo
būstuose ir geriausiai jaučiasi, kai niekam nereikia praverti durų?
„Laikinoji sostinė“
