- Zigmai, susipažinome Sąjūdžio išvakarėse. Akyse tebestovi du epizodai – kaip kalbi sausakimšoje salėje Lietuvos mokslų akademijoje, o žmonės nekvėpuoja pritilę nuo kalbėtojo drąsos.
Antroji akimirka – kaip paskui Tave į Ignaliną traukia minios, nešinos plakatais, ir reikalauja stabdyti Ignalinos atominės elektrinės III bloko statybą. Charakterizuok save jauną, kurio jau nebėra.
- Į politiką mane pastūmėjo Černobylio įvykiai. 1986 metais balandžio 26-oji įstrigo atmintin. Giminaičių darže saulėtą dieną sodinom svogūnus. VEF-as transliavo „Lato z radijem" iš Lenkijos, tada labiausiai lietuvių klausomą stotį. Muzika staiga nutrūko, ir lenkai pranešė apie avariją Černobylio atominėje elektrinėje.
Tuo metu dirbau Fizikos institute, kur veikė atmosferos radioaktyvumo skyrius. Man, fizikui, žinančiam, kad vėjas iš Ukrainos neša Lietuvos pusėn radioaktyvias medžiagas, tapo aišku, kad avarijos pasekmės bus ne žaidimas.
Suėmė sveikas pyktis, kad Lietuvoje apie pavojingą avariją neinformuojama. Ta diena ir pastūmėjo mane rinkti mokslinę informaciją apie Černobylį ir Ignalinos atominę elektrinę. Mokslų akademijoje įkūrėme pirmąjį ekologijos klubą Lietuvoje „Žemyna". Buvau pirmininko Juozo Dautarto pavaduotojas.
Mano surinktą medžiagą apie Černobylio AE avariją ir jos pasekmes Lietuvoje bei Ignalinos atominės elektrinės būsimas problemas 1988 metais atspausdino tik tuometė "Komjaunimo tiesa". Į „Žemynos" diskusiją šia tema Mokslų akademijoje nepabūgo atvykti ir Ignalinos AE valdžia, ir Ministrų Tarybos atsakingi asmenys.
- Tačiau keistokai atrodo, kad tada, anais laikais, kovojai prieš atominę elektrinę ir raginai ją uždaryti, o dabar kritikuoji, kad tą pačią Ignalinos elektrinę Briuselis privertė uždaryti, o mūsų valstybės vadovai it avys sutiko. Ar toks Tavo mąstymas nuoseklus?
- Visiškai nuoseklus. 1987 metais sąmoningai įsijungiau į kovą su Maskva. Su SSRS sostine, prievarta prie Drūkšių ežero norėjusia pastatyti net du Ignalinos AE blokus po keturis reaktorius, kovojo ir Tarybų Lietuvos valdžia.
Geologiniu požiūriu tokiai didelei statybai buvo parinkta pati netinkamiausia iš šiluminei, bet ne atominei elektrinei parinktų dešimties aikštelių. Tada mūsų siekis buvo sustabdyti trečiojo reaktoriaus statybą, nes jo paleidimas būtų buvęs pavojingas aplinkai. Maskva nekreipė dėmesio į Lietuvos valdžios nuomonę. Lietuvos geologams nesutinkant su siūlomu projektu, išsivertė be jų ir statybą suderino SSRS geologijos ministerija.
- O kas pasikeitė po daugybės metų, kai ėmei kovoti, kad ta pati pavojinga elektrinė veiktų toliau?
- Kai Europos Sąjunga Lietuvą spaudė atsisakyti atominės elektrinės, kad netektume galingo ekonominio sverto - pigios energijos, situacija buvo visai kitokia. Veikė tik du reaktoriai ir ekosistemai pavojaus nekėlė.
Mechaniškai apribojus grafitinių strypų judėjimą reaktoriuose ir 25 procentais sumažinus galingumą, elektrinė tapo saugi. ES manipuliavo situacija, o Lietuva pakluso. Maskvai nebijojome priešintis būdami SSRS.
Kodėl, tapę laisvi, negalėjome patys susitarti su Maskva dėl atliekų laidojimo Rusijos teritorijoje, jeigu amerikiečiai taip daro iki šiol? Ir man apmaudu, kad mūsų politikai neišsiugdė gebėjimo mąstyti ir savarankiškai spręsti, kas naudinga valstybei, bet pirmiausia žiūri, iš kur pučia stipresnis vėjas ir nuolankiai paklūsta.
- Tačiau sutik, kad ne vienam Lietuvos gyventojui keistokai turėtų atrodyti, kai savo pažiūras skelbi ekspertai.eu arba alkas.lt. Kas tai – nusivylimas savo vaidmeniu politikoje ar nuoskaudos, kad Tavo karjera susiklostė kitaip, negu visi Sąjūdžio laikais manėme?
- Tą daro tas pats Zigmas, kuris sakydavo tiesą ir anais laikais. Elgiuosi taip pat. Sąjūdis be tiesos sakymo nebūtų tapęs Sąjūdžiu, sulaukusio milžiniško žmonių pasitikėjimo. Kritikos reikia visada.
Prisimenu įsiaudrinusias minias per Sąjūdžio mitingus ir išgyvenu jausmą, kaip nesunku buvo, neatsargiai suformulavus, nukreipti susijaudinusius žmones veiksmui, kuris taptų pavojingas judėjimui už laisvę. Kai kurie tuo spekuliavo. Noriu atsakyti ir į klausimą, kodėl šiandien atsidūrėme visiško žmonių ir valdžios nesusikalbėjimo ir nepasitikėjimo
situacijoje.
Valdžia nereiškia valstybės. Jeigu anuo metu galėjome kritikuoti valdžią, tai dabar jau negalim??? Ar dėl to tampi Lietuvos priešu? Juk tai absurdas. Kodėl Suomijos užsienio reikalų ministras turi teisę pareikšti, kad Suomija saugi tik todėl, kad joje nėra NATO bazių?
Mūsiškis ministras Linas Linkevičius turėtų gėdytis tvirtindamas priešingai. Ir be jokių argumentų. Tai - nuoga propaganda. Jis su Prezidente Dalia Grybauskaite karingais pareiškimais stato Lietuvą į pavojų. Kodėl turėčiau apie tai nesakyti savo nuomonės? Ir valdžia į ją neatsikerta.
- Koks buvo Tavo tikrasis vaidmuo Sąjūdžio politikoje?
- Būdavau ten, kur pavojingiausia. Kur reikėdavo pareikšti nepatogius teiginius. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ir taryba pasidalindavo, kas ką pasakys derybose su sovietine valdžia.
Po 1990 metų kovo 11-osios tapau Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininku. Bet kurioje valstybei pavojingoje situacijoje
vadovavausi nuostata – neduok Dieve, kad savo veiksmais neiššauktume provokacijos. Kodėl dabar provokacijos tapo kasdienybe? Pati didžiausia provokatorė - Prezidentė, kuri pavojingam ir neprognozuojamam kaimynui periodiškai pakartoja, kad šalia mūsų – teroristinė valstybė. Tikroji diplomatija yra atsakomybė už savo valstybę, o ne nuolatinis kaimynų erzinimas.
Neseniai "Komsomolskaja pravda" žunalistė iš Maskvos ėmė iš manęs interviu ir po jo prasitarė: "Žinai, kaip lengva Kremliui kurstyti Rusijos gyventojų neapykantą Lietuvai - tik pamėtėja D.Grybauskaitės frazes į viešumą ir be jokių pastangų suformuoja priešišką nuomonę apie jūsų šalį”.
Derėtų mokytis diplomatijos iš šveicarų - jie ėjo į kompromisus su visais, kai jų šalyje šeimininkavo gestapas, ir taip išvengė karo, okupacijos bei išsaugojo valstybę. Kodėl Lietuva neatsargiu elgesiu turėtų rizikuoti savo paskutiniu žemės lopinėliu?
Sąjūdžio idealų išdavimas vainikuotas 2009 metais, kai Vytautas Landsbergis į Prezidento postą pasiūlė Dalią Grybauskaitę. Sąjūdžio laikais balsavau už V. Landsbergį, nes atrodė, kad jis geriausiai geba suderinti skirtingų politikų požiūrius. Tačiau nusivyliau. V.Landsbergio palaikyta politikė nesigėdi kaitalioti faktų net oficialioje savo
biografijoje ir nurodo ne tuos metus, kada stažavosi Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip SSRS siųsta atstovė.
Ar jos biografija tampa išoriškai patriotiškesnė, kai ima teigti, kad lemiamais Lietuvai metais, kai buvo liejamas kraujas, buvo čia, o ne už Atlanto? D.Grybauskaitė rašė, kad 1991 metais ji stažavosi Džordžtauno universitete JAV.
2013 metais, prieš gaudama Vokietijos miesto Acheno apdovanojimą už Lietuvos sėkmingą integraciją į Europos Sąjungą, oficialioje biografijoje ji pakeitė datą ir įrašė, kad Amerikoje stažavosi 1992. O vėliau, 2014 -aisiais, kandidato į Prezidentus anketoje įrašo, kad nebuvo TSKP narė, nors 2009 metų anketoje - priešingai. Ar galime pasitikėti žmonėmis, kurie meluoja? Kodėl vienus buvusius komunistus tik dėl to kalame prie stulpo, o kitiems, net Sausio 13-ąją buvusiems kitoje barikadų pusėje, viskas atleidžiama?
- Kaip Tu patikrinai šiuos faktus?
- Iš Lietuvos ambasadoriaus Stasio Lozoraičio žinojau, kad D.Grybauskaitė 1991 m. prašėsi dirbti Lietuvos ambasadoje Vašingtone. 2015 metais kaip signataras parašiau du laiškus - vieną Rusijos užsienio reikalų ministerijai, o kitą Rusijos ambasadai Lietuvoje ir paprašiau
patikslinti, nuo kokios datos mūsų būsimoji Prezidentė dirbo SSRS ambasadoje Vašingtone ir kokias pareigas užėmė.
Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas atsakė man, kad tokios informacijos teikti negali, nes tai - informacija, kurios be p.D.Grybauskaitės sutikimo Rusija negali atskleisti. Dar pridėjo, kad mano prašoma informacija iki šiol tebėra Rusijos valstybės paslaptis.
Kelis kartus bandžiau susitikti su V.Landsbergiu ir pasikalbėti apie jo poziciją D.Grybauskaitės atžvilgiu. Jis sutiko, tačiau apsigalvojo ir susitikimo atsisakė. Dabar matome, kaip V.Landsbergis atvirai tvarko ir savo šeimos reikalus padedamas Prezidentės. Kartais pažįstami žmonės manęs klausia, kodėl anksčiau aš viešai neišdėsčiau savo požiūrio į Sąjūdžio lyderį, už kurį pats balsavau. Atsakau jiems paprastai: "O jūs būtumėte tada tuo patikėję?”
- Kokie politiniai Lietuvos sprendimai šiuo metu Tau atrodo pavojingiausi?
- NATO bataliono atsiradimas Lietuvoje yra provokuojantis veiksnys. Tai tik “pokazucha”, dirbtinis tariamos galios demonstravimas, vertas vienos salvės. Menas išvengti karo yra visai kitoks. Pabradės poligonas išplėstas dvigubai – tankai jau netelpa teritorijoje ir išvažiuoja už jo ribų bei šaudo į poligono pusę.
Dabartinis Pabradės poligonas užima daugiau teritorijos negu Kauno miestas, tačiau esu įsitikinęs, kad tokie veiksmai mūsų valstybės saugumo nedidina.
Kai Ukrainos vadovas giriasi, kad per Lietuvą iš Amerikos perka ginklus ir dar apie tai visam pasauliui pasakoja, akivaizdu, kad tokie veiksmai yra nelegalus ginklų perpardavinėjimas. Ginklų prekyboje privalomas galutinio vartotojo sertifikatas. Lietuva neturi teisės šių ginklų perparduoti, nes JAV Kongresas nėra davęs sutikimo ginklų pardavimui į Ukrainą. Neturime teisės kompromituoti savo šalies ir rizikuoti mūsų
žmonių likimu. Daug dalykų valstybės gyvenime nėra skaidrūs ir man dėl to skaudu.
- Kaip gyvena Tavo šeima? Ar žmona ir dukterys pritaria Tavo pažiūroms?
- Po šio klausimo atsiminiau, jog tarp perimtų KGB dokumentų buvo jų darbuotojams skirta instrukcija, kaip turiu būti pateikiamas viešojoje erdvėje: jaunas, išsišokėlis, žalias, nepatyręs. Taip jie rašė 1991-aisiais. Jų siekis buvo pateikti mane kaip nepatikimą vaikėzą,
kuriuo nereikėtų pasikliauti.
Atsimenu, kaip sunku buvo įsteigti Krašto apsaugos ministeriją ir valstybės saugumo departamentą, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyrių ir net Laikinąją valstybės gynimo tarybą Sausio 13-osios įvykių išvakarėse.
Tam smarkiai trukdė mūsų pačių parlamentas. Bet to pasiekėme su bendraminčiais, kad ir kiek būta nesupratimo ir kliūčių. Todėl niekuo nesistebiu: žmonės greitai pamiršta ir faktus, ir kaip jie patys elgėsi svarbiais momentais. Dabar tuomečiai mūsų oponentai - didžiausi Lietuvos kariuomenės palaikytojai.
Mano žmona ir duktė buvo užpultos 1993 metais. Nemalonūs tie prisiminimai. Nemanau, kad tai buvo atsitiktinumas.
Politikoje šiuo metu nedalyvauju. Verslui, kurį buvau sukūręs ir dirbau sąžiningai, dirbtinai sužlugdytas, vyksta teismai. Neatsižvelgiama net į tai, kad po pernykščių mano patirtų sunkių sužalojimų, kai psichologiškai neatlaikiau visapusiško spaudimo, negaliu net dalyvauti teismo posėdžiuose. Ir medikai neleidžia man tai daryti.
Gyvenu iš signataro rentos. Net neįsivaizdavau, jog kada nors būsiu priverstas ją imti. Dėl teismų nustatytų apribojimų gaunu tik 380 eurų sumą. Ir tai - didelė parama, nes žmona dirba bibliotekoje. Ten pinigais nelyja. Labai džiaugiuosi, kad jaunesnioji duktė pernai Dailės akademijoje baigė magistro studijas. Tačiau šiuos metus ji negalėjo dirbti, nes padėjo man begaliniuose teismų procesuose. Vyresnioji su šeima gyvena užsienyje, augina dvi anūkes.
- Kokią knygą šiuo metu skaitai?
- Broniaus Genzelio "Politikos laisvamanio užrašai". Labai taikli ir išmintinga knyga apie tai, kas yra politika ir vadinamasis sovietmetis. Siūlau ją perskaityti tiems, kuriems šiandien viskas labai paprasta ir aišku, kas iš tiesų buvo tas laikotarpis.
Aršiausiai kritikuoja ir „sovietmetį“ peikia tie, kurie mums oponavo Sąjūdžio laikais ir tyliai
laukė, kuo viskas baigsis. Sovietmečio žmonės atkūrė Lietuvą ir jos Nepriklausomybę. Ir išvengė karo, nors sovietinė kariuomenė buvo Lietuvoje. Siūlau paskaityti ir E. M.Remarko "Vakarų fronte nieko nauja” - irgi padės susivokti, kas yra žmonės ir jų pažiūros.
