Visa tai vyko dar vasario mėnesį Vilniaus centre. Kaip vėliau paaiškėjo, atsisakymas parduoti visureigį Ukrainos separatistams lėmė tai, kad turėjo prabėgti dar ilgi keturi mėnesiai, kol automobilis galiausiai rado savo pirkėją Lietuvoje.
Pribrendus sprendimui atsisveikinti su savo nedideliu visureigiu „Suzuki Grand Vitara“ skelbimus įkėliau į du populiariausius lietuviškus automobilių pardavimo skelbimų portalus internete. 2003 m. gamybos, 1,6 l darbo tūrio, benzininis, keturiais ratais varomas automobilis buvo dar ne visai prarūdijęs, aptvarkyta važiuokle ir kitais pagrindiniais mazgais, tad ir jo kaina iš pradžių nebuvo pati mažiausia, kurią būtų galima įsivaizduoti šiame segmente.
Lietuviškai su akcentu kalbantis vyras paskambino gal antrą dieną, kai skelbimas atsirado internete. Susitarti, kur ir kada susitinkame, daug laiko nereikėjo. Tad jau netrukus jis apžiūrinėjo parduodamą automobilį.
Tas apžiūrinėjimas nuo pat pradžių pasirodė kažkoks paviršutiniškas. Vyriškis domėjosi galimais nesklandumais naudojant antrą tiltą ir važiuojant visais keturiais varančiaisiais ratais, užmetė akį į atsirandančias rūdis, paprašė pakelti variklio dangtį, tačiau išbandyti visureigio nepanoro. Ir su kažkuo vis konsultavosi telefonu.
„Varysiu į Ukrainą, į Luhanską. Ten labai dideli muitai, bet paklausa tokių mašinų irgi yra“, – tarsi netyčia tarė vyras.
Ir toliau ramiai apžiūrinėjo automobilį.
Tačiau tas atsainus pasakymas, kur gali iškeliauti mano visureigis, galvoje staiga įjungė pavojaus signalą – Luhanskas yra miestas Rytų Ukrainoje, srities administracinis centras, vienas iš dviejų (kartu su Donecku) Rusijos remiamų separatistų centrų. Tad žinia, kad mano automobilis netrukus gali važinėti okupuotose teritorijose, privertė suklusti.
Dar porą kartų pasitikslinau, ar gerai išgirdau, – jis iš tiesų planuoja šį automobilį gabenti į Luhanską? Vyriškis tai patvirtino. Ir tuoj pat, išvydęs mano reakciją, suskubo taisyti padėties: „Automobiliu važinės paprasti žmonės. Tokie kaip tu ir aš. Ten juk irgi gyvena civilių žmonių, ne vien kareiviai. Suprask teisingai, tai tik verslas, mano žmona irgi ukrainietė. Palikime visą tą konfliktą politikams. Tegul jie sprendžia. O aš tik prekiauju su ten gyvenančiais žmonėmis.“
Atsakymas – neparduosiu!
Žodžiai liejosi tarsi iš rašto, klausantis potencialaus visureigio pirkėjo net buvo galima pamanyti, kad mano visureigis bus naudojamas tik ekskursijoms po žydinčių saulėgrąžų laukus, kurių tuose kraštuose netrūksta.
Vyriškio beriamų argumentų srautas nutrūko pateikus vieną vienintelį klausimą: kur jis matė ginkluoto karinio konflikto zonoje visureigiais važinėjančius civilius?
Apsispręsti reikėjo greitai. Tad mano sprendimas buvo vienintelis įmanomas toje situacijoje: tamstai automobilio neparduosiu už jokius pinigus. Nes nenoriu net minties įsileisti, kad kas nors ištikimai 13 metų man tarnavusiu automobiliu važiuos į priešakines fronto linijas ir kausis prieš savo tėvynę ginančius Ukrainos karius, juos žudys.
Mačiau, kad mano argumentų potencialus pirkėjas nesuprato. Jis dar kartą pakartojo, kad tai jam tik verslas, paprašė nelaikyti visko asmeniškumu, telefonu kažką informavo apie nutrūkusį sandėrį, sėdo į savo automobilį ir išvažiavo.
Oficialių duomenų nėra, bet ir abejonių nedaug – važinėja
Praėjo keturi mėnesiai, kol „Suzuki Grand Vitara“ galiausiai rado savo pirkėja. Tiesa pas naują šeimininką automobilis iškeliavo už mažesnę kainą, nei būtų atsidūręs Luhanske. Bet šį kartą tekstas ne apie kainas, o apie apsukrių verteivų prekybą su separatistų valdomomis Ukrainos sritimis. Kad tokia prekyba vyksta, abejonių nėra. Tiesa, įrodyti šiuos dalykus nepaprastai sunku.
Muitinės departamento atstovė Henrika Rukšėnienė teigia, kad Lietuvos muitinė neturi duomenų, kiek ir kokių automobilių ar kitokių prekių iš mūsų šalies gali keliauti į separatistų valdomas teritorijas.
„Jei ten kas nors ir gabenama, kaip šalis gavėja muitinės deklaracijose nurodoma Ukraina arba Rusija“, – teigia muitinės atstovė.
Duomenų, kiek ir kokių automobilių iš Lietuvos išvažiuoja į okupuotas Ukrainos teritorijas, neturi ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
O Ukrainoje dirbantys ir gyvenantys ir iš arti realią situaciją matantys lietuviai neatmeta, jog dalis naudotų automobilių iš Lietuvos iš tiesų gali patekti į Luhanską ar Donecką. Tačiau jų ten identifikuoti neįmanoma.
„Susekti, kur patenka Lietuvoje pirkti automobiliai, galimybių nėra. Juolab kad Ukrainoje pastaruoju metu labai populiaru važinėti automobiliais su užsienio numeriais ir jų neregistruoti šalyje. Taip išvengiama muitų. Tereikia kas du mėnesius automobilį „išvežti“ ir vėl su juo įvažiuoti į Ukrainą. O jei automobilis patenka į rytines teritorijas, ten numeriai tiesiog nuimami. Ten niekas apskritai nepaiso registravimo“, – sutartinai tvirtina Ukrainoje gyvenantys lietuviai.
Patys ukrainiečiai dar kategoriškesni. Paramą Ukrainos kovotojams į priešakines linijas nuolat vežiojantis, tad situaciją savo akimis stebintis ir gerai ją išmanantis Kijevo gyventojas Olegas (pavardė redakcijai žinoma, bet neskelbiama saugumo sumetimais), paklaustas apie automobilius iš Lietuvos separatistų valdomose teritorijose, tarsi kirviu nukerta: „Važinėja. Tikrai važinėja, bet numerius iš viso nuima arba savo užsikabina.“
Tai elementaru: visureigiai vertinami dėl pravažumo
Lietuvos kariuomenės atstovai, paklausti, kiek galimybių civiliams asmenims ginkluoto konflikto zonoje važinėti padidinto pravažumo automobiliais, gana diplomatiškai atsako, kad jokių. Vykstant ginkluotam konfliktui, būtent padidinto pravažumo transporto priemonės rekvizuojamos pirmiausia. Ir nesvarbu, tai visureigis ar traktorius.
„Važinėja ginkluoti žmonės. O jei važinėja civilis, jis turi specifinių užduočių“, – sako kariškiai.
Tiesa, kariškiai teigia, kad reguliariosios kariuomenės turi nusistačiusios tvarką ir taisykles, kaip vyksta rekvizavimas. Kas kita yra konfliktų zonose siaučiantys visokio plauko separatistai ar šiaip sukilėliai, kurie taisyklių linkę nepaisyti.
Šaulys, Lietuvos kariuomenės atsargos majoras Albertas Daugirdas sakė, kad didesnio pravažumo automobilis konflikto zonoje taikinys bus visoms ginkluotoms grupuotėms – ir draugiškoms, ir priešiškoms.
„Visureigiai ypač domina dėl savo savybių. Jie pravažūs, jiems nesvarbu, kokiu keliu važiuoti – asfaltu, žvyrkeliu ar miško keliuku. Jie išvažiuos bet kur ir bet kokiu oru. Dėl to jie ir yra vertingi. Lengvasis automobilis gali būti vertingas kaip mainų arba prekės objektas. O visureigis – dėl to, kad užtikrina užduočių vykdymą. Kai kuriais atvejais jis net gali lemti sveikatos ir gyvybės klausimą“, – sakė atsargos majoras.
Buvęs kariškis tvirtino, jog visa tai yra paprasti dalykai ir nereikia būti dideliam karinės srities žinovui, kad tai suvoktum. Dėl tų pačių priežasčių net ir taikos metu visureigius renkasi medžiotojai, keturis varančiuosius ratus mėgsta kontrabandininkai.
„Visą tai labai elementaru. Ukrainiečiai iš Lietuvos irgi perka visus dar bent kiek važiuojančius visureigius (kuriuos jie gali įpirkti), kad galėtų išvažiuoti bekele fronto ruože ar panašiai. Labai tikėtina, kad perka ir ana pusė. Tai tas pat, kas kariui batai – visureigis kariui labai reikalingas. Ne be reikalo ir kariuomenė turi daug technikos, varomos keturiais ratais“, – sakė A.Daugirdas.
Labiausiai mėgstami pikapai
Senus visureigius parduodantys žmonės, kuriems svarbu, kad jų automobilis nepatektų į rankas nusikaltėliams, taip turėtų žinoti, jog ginkluotas grupuotes konfliktų zonose ypač domina keturias ratais varomi pikapai. Šie visureigiai mėgstami dėl savo ilgesnės bazės ir dėl to, kad prie jų lengvai galima pritvirtinti net ir sunkiąją ginkluotę.
„Tai tokia mobili ir gana pigi bazė... Ir Sirijoje, ir visur kitur matomi tokie pavyzdžiai. Prie šių visureigių tvirtinami granatsvaidžiai, stambaus kalibro kulkosvaidžiai. Tuomet gaunama galinga ir mobili ugnies priemonė, naudojama staigiems išpuoliams ar kokiai nors spragai pridengti. Todėl pikapai labai mėgstami“, – teigė A.Daugirdas.
Be galimybės virsti galingu ugnies tašku, šie automobiliai taip pat pajėgūs tempti priekabas. Tad kartais jie atlieka ir logistines užduotis.
Akivaizdu, jog pasakos apie Luhanske visureigiais važinėjančius „paprastus žmones“ nėra labai įtikinamos. Šį kartą visureigis liko Lietuvoje, į separatistų valdomas teritorijas jis neišvažiavo. Tačiau kiek tokių dar važiuojančių keturiais varomaisiais ratais automobilių iš Lietuvos jau atsidūrė ten? To niekas nežino.
