Tokių baimingų spėlionių vakar buvo girdėti politikos užkulisiuose po to, kai prezidentė D.Grybauskaitė perskaitė Seime savo metinį pranešimą ir valdančiąją daugumą dėl jos veiklos negailestingai sumaišė su žemėmis.
„Valstiečių“ vadovai dar šios pylos išvakarėse džiaugėsi – esą prezidentė juos visapusiškai palaiko ir myli.
Pavyzdžiui, Seimo pirmininkas V.Pranckietis, dar kartą apsijuokdamas, paskelbė, jog valdantieji turi prezidentės pasitikėjimo kreditą ir netgi jau yra jį gerokai atidirbę.
Kai D.Grybauskaitė išdėstė, kas, jos nuomone, atidirbta ir pridirbta, valdantieji bandė nevykusiai vaizduoti, jog nieko ypatinga neįvyko.
Pavyzdžiui, premjeras S.Skvernelis prezidentės metinio pranešimo nelaikė kritika, o vadino apžvalga ir lūkesčiais. Kitas „valstiečių“ vedlys R.Karbauskis dėstė, jog šalies vadovė visiškai taip pat kaip jie mato padėtį Lietuvoje ir tuos darbus, kuriuos valdžia turi daryti ir daro.
Tačiau, kaip visada, lakoniškame prezidentės metiniame pranešime buvo sumalti visi pagrindiniai valdančiųjų darbai, kuriais ir mėgsta girtis „valstiečiai“.
Kalbėdama apie viešojo sektoriaus reformą D.Grybauskaitė pabrėžė tai, kas apskritai jau yra tapę pagrindiniu šios valdančiosios daugumos bruožu, – užsitęsusią valstybės valdymo sumaištį ir reformų neapibrėžtumą. Tai esą jai jau pradeda kelti nerimą.
Švietimo sistemos pertvarka D.Grybauskaitei veikiau primena reformos imitaciją, o vieninteliai grūdeliai tarp tos imitacijos pelų – dešimčia dienų pailginti mokslo metai ir universitetų su jų patalpomis dalybos.
Kova su alkoholizmu, pasak šalies vadovės, turi telkti, o ne skaldyti visuomenę ir neturi virsti tiktai primityvių draudimų rinkiniu, kuris šios problemos nespręs.
Darbo kodeksas, prezidentės teigimu, – dar vienas politinės atsakomybės kratymosi ir mėtymo ant kitų pečių pavyzdys. Nors jis ir buvo iš dalies pataisytas, esminių pokyčių vengta, o pats procesas buvo sukompromituotas visuomenės akyse.
PVM lengvatos šildymui panaikinimas – visiškai nesuprantamas veiksmas, kuris, D.Grybauskaitės teigimu, tik dar labiau apsunkins skurstančių žmonių padėtį ir padidins pašalpų gavėjų ratą.
Planuojama mokesčių reforma – tiktai kosmetinis mokesčių perstumdymas, urėdijų reforma – taip pat įstrigusi.
„Neparuoštų reformų manija, kuri matosi dabar, gali virsti išsiilgtų pokyčių parodija“, – tai kertinė pranešimo frazė.
Pažymėtina, kad valdančiuosius – pirmiausia vėl tuos pačius „valstiečius“ – D.Grybauskaitė supliekė ir dėl nuolatinių pasikėsinimų į žiniasklaidos ir žodžio laisvę.
Taigi nors prezidentė ir kalbėjo apie kai kuriuos galimus teigiamus pokyčius, pavyzdžiui, vaistų rinkoje, socialinėje sferoje, gynybos srityje, arba juos priskyrė sau, arba brėžė tik kaip galimą perspektyvą.
Bet nepaisant visų šių žaibų, kokių nors didelių politinių tektoninių lūžių tikėtis neverta. Daugiausia gali nuriedėti vieno ar kito ministro, sulaukusio D.Grybauskaitės kritikos, galva.
Mat svarbiausia yra tai, kad šiame Seime greičiausiai jau iki pat jo kadencijos pabaigos nebus įmanoma sulipdyti jokios kitos koalicijos, kuri būtų tvirtesnė negu ši.
Tačiau nėra jokių požymių, kad iš sumaišties liūno pradės lipti ir dabartinė valdančioji koalicija. Priešingai – panašiau, kad tos sumaišties tik daugės.
Tad D.Grybauskaitė greičiausiai ir kitais metais galės pakartoti tą patį, tik, aišku, griežtesniu tonu.
Bet D.Grybauskaitė ir kitąmet, aišku, nepaminės to, apie ką nė žodžiu neužsiminė ir šiemet, – jei R.Karbauskis su S.Skverneliu yra šios valdžios tėvai, ji yra jos motina, kurios vaidmuo šeimoje iki šiol buvo ne menkesnis, o galbūt net didesnis nei abiejų tėvų.
Būtent D.Grybauskaitė taip aktyviai laimino „valstiečių“ valdžią, kaip jokios kitos, šlovino žodžius apie permainas, susodino į neva profesionalų Vyriausybę bene pusę savo statytinių ir jos iki vakar nekritikavo – bent jau rimčiau ir griežčiau.
Tad jos vakar negailestingai suspardyti „valstiečių“ vadovaujami valdantieji išties galėjo tikėtis, jog ji jų taip žiauriai nesudoros.
Pagaliau juk nuo kadencijos pradžios prabėgo vos daugiau kaip pusmetis, o ši valdžia nuolankiai vykdė visus D.Grybauskaitės norus – pirmiausia mėtydama iš postų įvairius vadovus.
Tai, beje, buvo vienintelis dalykas, dėl kurio D.Grybauskaitė lyg ir pagyrė šią valdžią.
Tačiau ji kartu tarsi mėgino nurodyti išeitį – ėmė skelbti, kad valstybę ir jos politinę sistemą gali išgelbėti tik stiprios ir atsakingos klasikinės partijos.
Bet kas, jei ne pati D.Grybauskaitė, visą savo populiarumą ir politinę karjerą grindė nuožmia ir nuoseklia antipartine retorika ir visaip puoselėjo visuomenėje įsitikinimą, jog partijos – blogis savaime.
Būtent dėl to prezidentė ir atvedė į valdžią tuos pačius „valstiečius“, dėl kurių populizmo ir galimo rinkėjų nuvylimo ji jau ėmė dūsauti net iš Seimo tribūnos.
