Toks tipinio Palangos poilsiautojo tipinis ritualas yra įsirėžęs daugelio atmintyje.
Palangos paplūdimio tualetų problema nuo senų laikų aptarinėta ne ką mažiau negu Kauno senamiestyje iškilęs vadinamasis auksinis tualetas.
Gal legendos apie poilsiautojų šlapimu praskiestą jūrą smarkiai prasilenkia su tikrove, tačiau tualetai (tiksliau – jų nebuvimas) visada trukdė Palangai įsilieti į šiuolaikiškų ir civilizuotų kurortų sąrašą.
Nors verslininkai greta paplūdimio kavinių įrengė mokamus biotualetus, jie taip greitai prisipildydavo ir skleisdavo tokį tvaiką, kad išsibėgiodavo net klientai. Jautresnės uoslės ir skrandžio žmonės netgi nesiartindavo prie šių smarvės bombų.
Šiemet Palangos valdžia pagaliau pajūryje įrengė šiuolaikiškus, prie centralizuoto vandentiekio ir nuotekų sistemų prijungtus konteinerinius tualetus, kuriuose galima pasipildyti net geriamojo vandens atsargas.
Iš lauko statinį dengia medinių lentų širmos. Gražu, patogu ir estetiška, o poilsiautojams nieko nekainuoja. Atrodytų, reikia tik krykštauti iš džiaugsmo. Pasirodo, dar per anksti.
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija gavo skundą dėl neteisėtai iškilusių tualetų, mat prieš 17 metų patvirtintame teritorijos detaliajame plane numatyta statyti tik biotualetus, todėl kitokiems tualetams ir inžineriniams tinklams įrengti leidimus išdavusiems tarnautojams jau grasinama baudomis.
Palangos valdžia nustėro tiek dėl skundikų, tiek dėl inspektorių uolumo. Susidaro įspūdis, kad kažkas visais įmanomais būdais stengiasi pakenkti kurortui.
O gal siekiama žūtbūt išsaugoti tradicijas ir gamtinių reikalų atlikimą jūroje įtraukti į tautinio paveldo sąrašą?
