socialiniuose tinkluose kelias Pylimo gatvės nuotraukas. Jose -
keturių pastatų griūvantys balkonai, architektūros elementai, įspėjimai
nesiartinti prie pavojingų objektų.
Tokių pastatų daugybė ne tik Senamiestyje, bet ir Naujamiestyje, kituose
miesto rajonuose. Jas prižiūrinčios įmonės balkonus apraizgė žalios ir
mėlynos spalvos apsauginiais tinklais.
Tiesa, pastaruoju metu apšepę ir griūvantys pastatai tapo žaismingesni,
nes balkonų saugotojai nusipirko geltonos spalvos apsauginio tinklo.
Ten, kur griūvantys balkonai yra virš įėjimo durų, jie apkalami
lentomis.
Balkonai apkalti lentomis ir aptraukti tinklais jau ne vienus metus. Ir
neatrodo, kad daug jų būtų remontuojama. Ši bėda bus ilgai, nes
balkonai - bendra nuosavybė. O kur „kolchozas“, ten tvarkos nesitikėk.
Juk ne vieno namo balkonų remontas buvo sužlugdytas, kai gyventojai
stojo piestu: „O kodėl mes turime mokėti, jei gyvename butuose be
balkonų?“
Panašių nesutarimų kyla ir kai tariamasi dėl stogo remonto. Esą virš
kieno galvos, tas tegu ir moka. Kad tai taip pat bendra nuosavybė,
daugumai gyventojų nusispjauti.
Gerai, jeigu gyveni Senamiestyje. Tada remontuojant balkonus gali
tikėtis savivaldybės paramos. Bet ar daug gyventojų jos sulaukia?
Štai 2015 metais 52 tūkst. eurų parėmus savivaldybei buvo sutvarkyti
aštuonių Senamiesčio pastatų balkonai ir jų fasadų architektūros
elementai. Bet tai - mažiau nei pusė sumos, kurios prireikė darbams
atlikti. Mat remontuoti kultūros paveldo objektą Senamiestyje -
nepigus malonumas.
Savivaldybei skyrus 141 tūkst. eurų paramą, praėjusiais metais
Senamiestyje suremontuota 13 namų. Nebegrius 66 balkonai, 7 galerijos
ir fasadų architektūros elementai. Ar tai daug?
Supratę, kad gyventojai nesutars, namų administratoriai griebėsi
drastiškų priemonių. Jie avarinius balkonus ėmė tiesiog ardyti.
Taip šiemet nutiko Gėlių gatvėje, kur „Senamiesčio ūkis“ nuardė kelis
avarinės būklės balkonus. Užkaltomis nuardytų balkonų durimis stovi
namas A.Vienuolio gatvėje, prieš Operos ir baleto teatrą.
Jo gyventojai balkonus mėgino remontuoti, buvo iškilę pastoliai, tačiau
statybininkai dirbo taip atmestinai, kad juos samdę vilniečiai
neapsikentę išvarė. Paskui jau ir patys tarpusavyje nesutarė. Taip
aplupinėtas namas ir stovi.
Tad ką lieka daryti, kad kone kas antras namas nebūtų apraizgytas
įvairiaspalviais tinklais ar negrabiai apkaltas lentomis? Turbūt
vienintelė išeitis - po balkonais statyti juos laikančių atlantų
skulptūras.
„Sostinė“
