turi būti lietuvių tautos išlikimas ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir
visame pasaulyje.
Nesustabdoma emigracija, kad ir kokie išvykstančių iš Lietuvos motyvai
būtų, liudija ir nacionalinės savimonės lygio mažėjimą.
Gal dėl, istoriniu laikrodžiu matuojant, okupacijos metu pakirstų šaknų,
gal dėl vartotojiškos visuomenės ar globalizacijos įtakos, asmens
susivokimas esant lietuviškos kultūros dalimi dyla, o atstovavimas jai,
kaip yra prisipažinęs didis mokslininkas A.J.Greimas, kurį valstybiniu
lygiu šiais metai prisimename, darosi šizofreniškas.
Nepriklausomybės atkūrimo metais neįžvelgėme emigracijos ir, laikui
tekant, įvairių pasekmių pavojaus, manėme net atvirkščiai - jog bemat
sugrįš dėl politinių priežasčių iš tėvynės išvykę ir kad pagaliau laisvė
išspręs visas problemas.
Į Sąjūdžio programą traukiant tautinės mokyklos idėją, kritiški balsai
atakavo, jog tai, švelniai tariant, romantizmas ir jau tikrai
nešiuolaikiška.
Ką gi, iki šiol murkdomės švietimo reformų modeliuose, virkaujame dėl
patriotizmo stokos, o daugelis vaikų tebesiauklėja šešėlinės ekonomikos
ir svajonių, kaip sparčiai daug uždirbti išvykus, mokyklose.
Savanoriškas nutautėjimas pavojingesnis už priverstinį.
Paradoksalu, bet prievarta kartais pažeria priešingų, negu tikėtasi,
rezultatų.
Yra dar daug vyresnės kartos žmonių, kurie prisimena brežnevinius
Taškento nutarimus dėl rusų kalbos mokymo sustiprinimo. Juos
įgyvendinus lietuvių kalbai jau peilis būtų labai arti gerklės.
Kiek girdėjau, pasipriešino net sovietinė Lietuvos valdžia, o
visuomenėje pamažu kėlė galvą kultūrinė gerilja. Kalbininkai sako, jog
izoliuotose sistemose kalba užsikonservuoja.
Žymūs kalbininkai baltistai iš Maskvos lankydavosi lietuviškose
bendruomenėse Baltarusijoje rinkti tyrimams unikalių kalbos
pavyzdžių.
Sąjūdis atsirado irgi ne tuščioje erdvėje. Be nacionalinio susipratimo,
nors ir apgenėto, kažin ar būtų kilęs toks stiprus judėjimas. Tai
nereiškia, jog geriausias variantas tautiškumui išlikti nepažeistam yra
rezervatas.
Tačiau laisvoje ir labai plačioje komunikacinėje erdvėje valdžios
privalo atidžiai tyrinėti, kas kinta ir kokia kryptimi judama
nacionalinėje kultūroje.
Lietuva, tiek daug kalbėjusi apie istorinę jos išsivadavimo reikšmę
pasauliui, iki šiol neturi kultūros vizijos, programos, taigi ir
kultūros politikos. O štai Rusija, kuriai gal ir menkesnis išnykimo
pavojus, turi.
Vizijų, studijų, knygų, institutų ir savo projektų propaguotojų visame
pasaulyje. Lietuvoje ta pačia Greimo metų proga apėjau Vilniaus
knygynus. Juose A.J.Greimo intelektualinio palikimo nė ženklo. Ne
visur suprato, apie kokį asmenį kalbu.
Greimo metų minėjimo planas yra, galima rasti internete, o reklamos, kas
šiais laikais būtina, jokios.
Sako, pagrindiniai minėjimo renginiai bus rudenį. Tada ir reklama. Bet
juk rudenį nugriaudės „Zapad“ mokymai. Nuo ryto iki vakaro kalbės apie
juos.
Galiu lažintis: dar kelerius metus neturėsime, neatmestina, kad ir
niekada, valstybinės koncepcijos nei dėl tautos išlikimo, nei ateities
kultūros vizijos.
Neverta to ir tikėtis. Vyriausybes reikia spausti, kad padarytų bent du
svarbius dalykus.
Pirmiausia, reikia užfiksuoti, inventorizuoti ir valstybės lygiu
sutvarkyti dar gyvenančių žmonių kultūros paveldą. Turiu omenyje
tautosakos rinkimą. Daug padaryta, daug entuziastų, bet žmonių sveikata
ne begalinė, reikia atskiro valstybės projekto.
Net sovietinė valdžia patyliukais prastumdavo ne vieną folkloristinę
akciją. O šiai Vyriausybei, padedant Seimui, tai turėtų būti garbės
reikalas. Dar gyvos lietuviškos vietovės Baltarusijoje. Ten taip pat
dirba kultūros paveldo entuziastai, kuriems apsilankymai pas Lietuvos
prezidentę neturėtų likti tik simboliniai.
Yra sukaupta milžiniška informacija apie lietuvišką, baltišką, senovės
prūsų paveldą Karaliaučiuje ir atitinkamai Lenkijos teritorijoje.
Įspūdingai šioje srityje vien iš idėjos dirba Lietuvos Seimo
Signatarų klubo pirmininkė Birutė Valionytė.
Rusijoje jau nuo sovietinių laikų leidžiami istoriniai romanai, kaip
Karaliaučiaus krašte tikruosius jo gyventojus senovinius slavus užgujo
kažkokie baltai, prūsai, lietuviai. Ir tik po 1945 metų tikrųjų
gyventojų palikuoniai vėl sugrįžo.
Tai rodoma muziejuose, dėstoma mokiniams. Kodėl? Todėl, kad Rusija
turi viziją, programą, planą. Rusijai tai svarbu ir rūpi. O kur
Lietuvos informacinė išmonė? Viena B.Valionytė to tikrai nepadarys.
Antra, ką reikia skubiai daryti Lietuvai, tai pakeisti emigracijos
supratimą ir kalbėjimą apie ją. Su dabartiniais samprotavimais apie
emigraciją galima tik dar daugiau išvaryti gyventojų iš savo valstybės.
Išvykę iš Lietuvos svetur nėra tie, kuriuos reikia arba parsivaryti, ar
prisivilioti kokiomis nors gėrybėmis.
Su gyvenančiais ar dirbančiais svetur ir galbūt apsisprendusiais ten
likti tautiečiais reikia bendrauti kūrybinių mainų pagrindu, įsigilinti
į sugrįžimo problemas, jeigu toks noras yra, pavojaus atveju ginti ir
suteikti dvigubos pilietybės galimybę.
