Vėliau buvo žmonių, kurie sakė, jog nacija yra kaip gyvas organizmas: galva, kojos, dantys ir kartais pasitaikantys piktybiniai augliai. Juos, žinoma, privalu šalinti chirurginiais metodais, kad sveiko audinio neužkrėstų.
Dar po to atsirado sakančių, jog valstybė yra it akcinė bendrovė, kurią ir valdyti reikia lyg ūkinį vienetą – šalinti valdybą dėl prastų pelno rodiklių, išvyti direktorių už elgesį, nesuderinamą su firmos vertybėmis, ir panašiai.
Na, o mes šįkart savo šalį įsivaizduokime kaip trispalvę namų bendriją, kuriai jau kelintą mėnesį vadovauja naujas pirmininkas.
Į tokią garbingą kėdę jis atsisėdo ne todėl, kad būtų apdovanotas didžia iškalba ar talentais. Tiesą sakant, jo komandoje tiek politinio planktono, kad net akys raibsta. Nuo nekaltų ekscentrikų iki atsitiktinių praeivių su jų veiduose sustingusia nuolatinės nuostabos išraiška: „Mama, kaip aš čia patekau?“
Bet gyventojų tai negąsdino – jie buvo nekantrūs ir sutartinai nemėgo ankstesnių bendrijos vadovų. Juos kaltino ir už tai, kad viename bute linoleumas sudilo, kitame baldai paseno ir kad tapetai laiptinėje brangūs ir nemodernūs, o svarbiausia – už tai, kad vis daugiau namo įnamių krovėsi lagaminus ir kėlėsi į kitas bendrijas.
Jau tas naujasis pirmininkas viską sutvarkys, kalbėjo ant laiptų susitikę žmonės. Aure, kaip savo erdvų butą gražiai iškalė etnografinėmis lentukėmis ir kaip visi pasisėdėjimai jo balkone apsieina be alkoholio. Rojus sodo namelyje, ne kitaip.
Ir naujasis pirmininkas atraitojo rankoves savo aktyvui, o tas ėmė gražinti namą skersai išilgai. Tai kur skelbimą iškabins, tai kur išsisakys apie namo moralinį veidą, tai pažadės iš penkiolikos name gyvenančių korepetitorių palikti tik tris. Nes daugelis jų tik iš delno buria, nekilnojamąjį turtą gadina, o vaikų gyvenimui neparuošia.
Gūžčiojo žmonės pečiais, bet sėmėsi kantrybės ir laukė. Tegul pasimoko, kalbėjosi prasilenkdami fojė – ne juokas pakeisti gyvatuką. Ar pakeisti fikusų priežiūros laiptinėje tvarką.
Pirmininko aktyvas ir pats jautė, kad kol kas šnipštas iš visų reformų. Vanduo per stogą toliau varva, korepetitoriai toliau moko chiromantijos, o lagaminų konvejeris pro paradines duris nesustoja. Todėl ėmėsi kertinio reformų punkto – pirmame aukšte gyvenančio kaimyno Vincento.
Dievas mato, nuo jo kentėjo visas namas. Tai girtas triukšmą sukels kieme, tai nusilengvins viešojoje vietoje, tai įsitaisys kokią užkrečiamąją ligą, kurios vaistams po to turės mestis visa bendrija, nes kas gi nori tokią baisybę pasigauti?
Ir ėmėsi Vincento bendrijos aktyvas visu smarkumu. Ir alkoholio naudojimo valandas sumažino, ir reklamuoti jam gyvatės lašus uždraudė, ir netgi kieme kartais vykstančiose gegužinėse alaus su vynu papilstymą nuo šiol nusikaltimu paskelbė.
Ir visai nesuko galvos pirmininkas su aktyvu, kad tai nepatiko inteligentui iš trečio aukšto ir netikėtai prakutusiam verslininkui nuo palėpės. Kadangi jį ir toliau rėmė kelios bobelės iš antros laiptinės ir antresolėse ekologišką būstą susirentęs jaunikaitis, kuris apskritai būtų mielai visą žmoniją sunaikinęs – tiek ji jam žemės grožį teršusi.
Nebijojo pirmininkas dar ir todėl, kad visą laiką kantriai tylėjo namo savininkė, kuri dažniausiai gyveno arba užsienyje, arba užmiestyje. O kol ji tylėjo, aktyvas badė bendrijos opoziciją špygomis ir siūlė dar trejetą metelių šarvuotis kantrybe.
O tuomet, šaipėsi pirmininkas, mano draudimai ir patikti pradės, nebegalėsite be jų tverti. Tačiau vieną dieną namo savininkei pliumptelėjo paskutinis lašas. Atlėkė ji į savo namą, susikvietė gyventojus ir prieš visą margą svietą išvadino pirmininką kvailiu.
Tas nuraudo, nurijo nuoskaudą, tačiau šiaušti šerio neišdrįso. Ir dabar visas namas jau savaitę svarsto: kas gi dabar bus? O stogas toliau varva, tapetai dūlėja, o lagaminai taip ir keliauja pro paradines duris svetur.
