politikos klausimais, kas šiuo metu vyksta Europos Sąjungoje (ES), kas
prognozuotina ateityje ir kiek tai reikšminga Lietuvai.
Diskusijoje, išskyrus G.Kirkilą, daugiausia dalyvavo užsienio politikos
tekstų skaitytojai, stebėtojai, bet ne jos rašytojai, formuotojai.
Beje, G.Kirkilas taip pat yra užsienio politikos krypties formuotojas
tik pagal užimamą postą. Ar jo nuomonės paisoma, nežinau. G.Kirkilo
pažiūros į užsienio politiką yra individualios.
Lietuvos užsienio politikos formuotojai, kaip jie įvardinti
Konstitucijoje, diskusijų laidose nedalyvauja. Išskyrus užsienio
reikalų ministrą, retkarčiais pakalbantį nuolatine tema apie Rusiją.
Pastarąjį kartą diskusijoje apie Lietuvos užsienio politikos problemas
prezidentės patarėjas užsienio politikos klausimais dalyvavo 2010
metais. O ką apie tai mano Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovai,
didelė paslaptis jau beveik dešimtmetį.
O kas užsienio politikai atstovauja tarp Lietuvoje rinkimus laimėjusių
„valstiečių“? Na, tikrai ne G.Kirkilas. Gal „valstiečius“ metiniame
pranešime su žemėmis sumaišiusi prezidentė?
Tarkime, kad prezidentė išreiškia ne vienos partijos, o visos Lietuvos
poziciją. Ar tie du abstraktūs pasakymai užsienio politikos tema
metiniame prezidentės pranešime ir yra Lietuvos užsienio politika po
serijos reikšmingų įvykių tiek ES, tiek euroatlantinėje struktūroje?
Mūsų valstybėje nėra nei Lietuvos užsienio politikos propagandos, nei
kritikos, nei problemų aptarimo dalyvaujant valdantiesiems ir opozicijai
- tik visiška tyla.
Išskyrus gal kokį nors vienišių politiką ar apžvalgininką. Pavyzdžiui,
buvusią Europarlamento narę M.Starkevičiūtę, suabejojusią egzotiškomis
prezidentės kelionėmis.
Tyla politikoje dažnai suprantama trejopai: tyla prieš audrą, nėra ką
pasakyti, gudri taktika. Nemanau, kad prezidentė, turinti didelę
gyvenimišką ir politinę patirtį, nesuvoktų, kas vyksta, ir neturėtų apie
tai savo nuomonės.
Politinė audra artėja ir ją sukels ne asteroidai. „Brexit“, nesvarbu,
pirmyn ar atgal, kelia vis didėjantį susipriešinimą tiek Didžiosios
Britanijos viduje, tiek santykiuose su Briuseliu. Tai gali pavirsti
rimta ir dar rimtesne kova. Vis daugiau ženklų, kad D.Trumpas gali ir
neišsilaikyti poste.
Netikiu, kad JAV visuomenė tokią situaciją įvertintų žodžiais: tiek to,
išrinksime kitą prezidentą. Pilietiniai susidūrimai JAV istorijoje nėra
naujiena. Vienas demokratas, nekenčiantis respublikonų, jau griebėsi
ginklo.
Dvi krizės dviejose galingose demokratinėse valstybėse ES bus jau ne
iššūkis, ne išbandymas, o tai, ką tinka įvardinti žodžiu „grėsmė“.
Tarkime, Vokietija ir Prancūzija su staiga atrastu savo lyderiu imsis ES
renovacijos.
Kas jiems pritars, jeigu jau dabar Vengrija, Čekija ir Lenkija piestu
stoja prieš ES bendrus sutarimus dėl pabėgėlių. Tai kaip jos elgsis
ateityje?
O uždelsto veikimo bomba Katalonijoje? Madridas pagal konstituciją
imsis griežtų priemonių. Net neabejoju, kad atsiras ES valstybių,
kurios palaikys katalonus.
Net ir akivaizdžiu klausimu, pavyzdžiui, dėl Rusijos grėsmės, tarp ES
nėra bendro sutarimo. ES Pietų valstybės didelės Rusijos grėsmės
nemato, tačiau ir bendro istorinio likimo bendražygė Estija staiga
Rusijos grėsmės pradėjo nebeįžvelgti.
Aiškiai buvo matyti, kad per susitikimą su Slovėnijos prezidentu
Lietuvos vadovė dėl svečio požiūrio į Rusiją buvo sutrikusi.
Žiniasklaidoje šis epizodas nebuvo plačiau komentuojamas, tačiau tai
nereiškia, kad Lietuvos gyventojams nekyla klausimų tiek dėl kitų ES
valstybių požiūrio į Rusiją, tiek dėl mūsų pačių raiškos ypatybių.
Priežastis, kodėl ES valstybės skirtingai žiūri į Rusiją, o dar svarbiau
- į sudėtingą situaciją pačioje Bendrijoje, ir Lietuvos poziciją
argumentuoti turėtų mūsų šalies vadovų patarėjai užsienio politikos
klausimais. Tai, beje, beveik dvidešimt metų jie ir darė, o opozicija
kabinėjosi ir dėl užimamos pozicijos, ir dėl žodžių. Dabar - lyg po
vandeniu.
Tyla pasiteisina tada, kai turima, ką pasakyti, bet laukiama tinkamos
progos. Neužbėgti įvykiams už akių ir turėti manevro galimybę.
Praleistą užsienio politikos dalį metiniame prezidentės pranešime galima
laikyti tokios taktikos dalimi.
Tačiau abejoju, ar vienas žmogus, tegul ir prezidentė, be komandos,
pajėgus įvertinti visus aspektus tiek ES viduje, tiek už Bendrijos ribų
ir parengti kelis valstybės pozicijos variantus.
Nežinau, ar koks nors ateities planas rengiamas Užsienio reikalų
ministerijoje ar kokioje nors kitokioje pasikviestų ekspertų grupėje.
Pamatysime. Neatmestina, kad nustebsime.
Vertinant minėtą diskusiją „Dėmesio centre“ galima drąsiai sakyti, kad
pasirengimo lygis svarstyti tokius sudėtingus dabartinės situacijos
klausimus aukštesnis, nei užsienio politikos klausimais buvo
diskutuojama prieš stojant į ES.
Trūko tik vieno - dabartinės valstybės pozicijos, kurią diskusijos
dalyviai teigiamai ar neigiamai galėtų vertinti ir pasiūlyti savo
variantą. Nebuvo šabloninių propagandinių pasamprotavimų.
Sudomino pastebėta atsinaujinančios ES fone galima ateityje sudėtinga
Lenkijos situacija. Bet įsiklausius į kiekvieno diskutuotojo poziciją
kirba mintis, kad ir tokia pasiruošusių žmonių grupė nesugebėtų parengti
bendros pozicijos. Yra apie ką pagalvoti prezidentei.
