Ar reikalingos naujos bažnyčios šiandienos moderniai visuomenei ir ypač išsivaikščiojančiai Lietuvai? Kaip dvasininkija vertina dabar šalyje vykstančius politinius, socialinius procesus, diskusijas dėl alkoholio vartojimo ribojimo, moralinių vertybių?
Apie tai - atviras "Lietuvos ryto" pokalbis su kunigu Ričardu Doveika.
Kalbėtis kunigas R.Doveika (42 m.) pasikvietė į savo "darbo vietą", - Šv.Juozapo parapijos bažnyčios bendruomenės namus. Nors "darbo vieta" R.Doveikai svetimas terminas.
"Vieni pasirenka dirbti kunigais, kiti - būti. Aš iš tų, kuris pasirinko "būti", - su šypsena pokalbį pradėjo kunigas, kurio
pasirinkimą skaudžiai išgyveno abu tėvai, labiau norėję sūnų matyti virėju ar konditeriu.
Į susitikimą kunigas Ričardas atskubėjo net uždusęs. "Norėjau, kad nors pro langus pamatytumėte, kaip kyla naujoji bažnyčia", - aiškiai didžiuodamasis jis parodė už langų verdančius statybų darbus. Šalia tiesioginių pareigų tai dabar didžiausias vieno populiariausių Lietuvoje dvasininko darbas.
- Yra daug abejojančių, ar reikia Lietuvai naujų bažnyčių? Juk statistika rodo, kad greitai ten nebebus kam melstis, o kunigai gal bus priversti emigruoti paskui išsilakstančias aveles? - klausiu nieko nelaukdama entuziastingai statybos planus dėstančio dvasininko.
- Tikrai reikia. Pilaitės bažnyčioje žmonės per mišias netelpa, stovi kieme.
- Kol jūs čia esate. Pastatysite bažnyčią, jus iškels į kitą parapiją, kad jums nebūtų per daug gerai, ir žmonės nebeateis.
- Manau, ateis. Nes bažnyčia nebus tik pastatas. Tai bus bendruomenės susibūrimo vieta. Mano vizija - tai šeimos namai, ir Šv.Juozapas yra šeimos globėjas. Ji atrodys kaip palapinė, susitikimų vieta. Nes šeima turi savo palapinę ir su ja keliauja per gyvenimą. Iš pradžių tai vaikystės, tėvų namai, vėliau savi, pagaliau net slaugos, globos namai. Čia numatyta senelių, giminių koplyčios, Angelų Sargų koplyčia, gimstantiems vaikams. Šalia bus žaidimų ir sporto aikštelės bendruomenei, kieme fontanas ir paminklas aukojusiems. Noriu pabrėžti, kad tą bažnyčią stato patys žmonės, padedant Vilniaus arkivyskupijai.
- Bet finansavimo neužtenka. Net jūs, toks populiarus dvasininkas, tarp visų tikinčių ir netikinčių laukiamas vestuvėse, laidotuvėse bei krikštynose, nepritraukiate pakankamai lėšų. Nenusivylėte?
Ar tai nerodo, kad šventovės mums nebereikalingos?
- Ji statoma bendram visuomenės gėriui ir ši statyba daug ką atskleidė. Taip, turime sunkumų. Mes nesame atleisti nuo jokių mokesčių, mums negalioja įstatymas, kaip kitoms verslo įmonėms, susigrąžinti 21 proc. mokesčių statybų laikotarpiu, nes nebekuriame verslo. Ta lengvata mums duotų apie 1 mln. eurų statybai. Be to, mes privalome apie 1 mln. eurų sukaupti iš aukų ir atiduoti valstybei per mokesčius.
Antra, Lietuvoje mecenatystė yra ateities dalykas.
- Visos senosios Vilniaus bažnyčios pastatytos mecenatų...
- Taip, didikai Pacai net nuolankiai pasilaidojo po Šv.Petro ir Povilo bažnyčios slenksčiu, kad tikintieji juos mindžiotų.
Verslininkų, į kuriuos kreipiuosi, dažniausiai atsakymas būna toks: "Mūsų įstatymuose parašyta, kad negalime remti religinės paskirties dalykų". Pagaliau jei visi Pilaitės žmonės vienerius metus kas mėnesį skirtų po 8 eurus, mes sukauptume 4 mln. eurų ir pastatytume maldos namus per metus.
Antra vertus, ne vienas, šiandien atsisakęs, nėra tikras, kad,prispaudus nelaimei, bažnyčios paguodos nesigriebs kaip paskutinio šiaudo.
Ši statyba parodė ir mūsų pilietinės visuomenės brandą, būtinybę ją formuoti.
Ir kyla klausimas - ar skęsdami nuolatiniuose politikų ginčuose, ambicijose, partijų karuose, kas nors prisiėmėme atsakomybę formuoti tą pilietinę visuomenę?
- Metate akmenį į mūsų politikų daržą?
- Ne tik. Matome, kad visuomenei reikalinga vadų, charizmatiškų asmenybių, bet ką mes padarome su jais? Greitai sunaikiname, net nedavę galimybės pradėti darbus.
- Kai Lietuvoje didžiausias visų laikų emigracijos mastas, ir išvyksta net jaunoji karta, aukštųjų mokyklų absolventai, ar dar liks pakankamai mąstančių, išsilavinusių, atsakingų piliečių. Kokias jūs matote emigracijos priežastis?
- Turbūt dabar svarbiausia ne materialinė. Lietuvoje yra žmogiškų santykių problema, labai sudėtinga gerbti kitą žmogų. Nuėjęs pas gydytoją, valdininką jauties, kad labai jį trukdai. Iš lietuvių tik pamažu išeina tas praeities pašalas - baudžiauninkų mentalitetas, okupacijos, karų, sovietmečio padariniai.
Net mūsų terminai išliko vergoviški. Motinystės "pašalpa", bedarbio "pašalpa", ligos "pašalpa". Lyg žmonės nebūtų dirbę ir mokėję mokesčių. O kaip verslas žiūri į motiną su kūdikiu? Kaip muštą kortą, iškritusią iš darbo rinkos.
- Bet sakome, kad užaugo jau Nepriklausomybėje gimusi karta.
- Judėjai 40 metų klajojo po dykumą, kol neišmirė karta, prisimenanti pilnus puodus mėsos vergovėje. Net Mozė, atvedęs tautą iki Pažadėtosios Žemės, į ją neįžengė, o buvo palaidotas prie įėjimo.
Yra dar sakančių - sovietmečiu buvo geriau. Atsimenu, mes, vaikai, parbėgdavome iš pamokų, kad prie Operos teatro galėtume užsiimti eilę. Ne bilietų. Žinodavome, kada sunkvežimis čia atveš tualetinio popieriaus, tėvai pasiųsdavo nupirkti. Pamiršom eiles prie kanopų ir galvų, kai pardavėjos tyčiodavosi - ką, savo popieriaus neatsinešei silkei įvynioti?
Būkim teisingi - nei viena karta taip gerai negyveno Lietuvoje kaip dabartinė. Vien todėl, kad mūsų seneliai kvepėjo mėšlu ir puvo Sibire.
- Bet ta karta ir emigruoja!
- Ką mes turime nekintamo nuo Nepriklausomybės paskelbimo? Nebent integraciją į ES, euro zoną, NATO. O viskas kitkas - nuolat keičiasi. Nauja valdžia išsityčioja iš senos, "išvalo" pagal partinę priklausomybę postus, o po 4-erių metų kita valdžia aimanuoja - ai, prie ko "privedė" anoji valdžia!
Kai nėra nuolatinės politinės krypties, sunku judėti į priekį.
Ir žmogus, jei jis nemato ateities, jei kiekvieno iniciatyva viešumoje gauna per galvą, sako: aš myliu tėvynę, išlaikysiu kalbą, bet manęs čia nereikia. Aš noriu gyventi ir realizuotis dabar.
- Dabar šalyje laužomos ietis dėl alkoholio pardavimo, vartojimo apribojimų. Kaip jūs, dvasininkas, sutikote naujojo Seimo pataisas? Bažnyčiai turėjo patikti, nors jos balso negirdime.
- Aš manau, kad visur reikalingas sveikas protas, negali būti jokių kraštutinimų ir lenktyniavimų, kas šventesnis. Sveikas protas formuojasi matant aplinkinio pasaulio patirtį.
Viena visuomenės dalis sako - mes problemos neturim, ją turi kiti. Taip. Bet jei norime kurti vieningą visuomenę, reiktų būti solidariems, prisiimti laikinus nepatogumus, kol bus neutralizuota problema, kuri Lietuvoje yra užpylusi akis. Nesvarbu, 13 ar 18 litrų gryno alkoholio išgeriame. Mes matome realybę. Ir kai kilo toks ažiotažas, rodo, kad paliesta kritinė dauguma.
Juk normaliai išgeriantis žmogus visada ras, kur nusipirkti nurodytu laiku alkoholio, išgerti vyno taurę. Jis nelekia "rašalo" pirkti vėlų vakarą. Tam segmentui apribojimai nepadarys jokių nepatogumų.
Bet turintiems problemą gal ir padės. Gal negavęs taip lengvai alkoholio jis neprimuš tą vakarą žmonos, vaiko, girtas nesuvažinės žmogaus, nenusikals. Gal dėl tos vilties, kad to smurto sumažės, galime ir mes iškęsti nepatogumus? Turime susigrąžinti solidarumą.
- Draudimai yra totalitarinės visuomenės bruožas. Gal demokratinėje visuomenėje labiau tiktų edukacija, žmonių, ypač kaimo, užimtumo skatinimas, didesnė probleminių šeimų priežiūra, kvalifikuotų socialinių darbuotojų veikla? Tam reiktų skirti lėšų, o jų nėra.
- Sutinku. Labai svarbu alkoholio vartojimo kultūra. Aš pritariu, kad būtų atskiros alkoholio parduotuvės. Jose turėtų būti ir reklama, vykti edukacinis darbas, dirbti somelje.
Kodėl Pietų Europoje, vynininkystės šalyse nėra alkoholizmo problemos? Todėl, kad vynas ten ne geriamas, o valgomas. Mes turime ne žeminti, o vertinti atsakingą verslą, kuris deda dideles pastangas formuoti teisingo gėrimo kultūrą.
Tas, kuris išmoks skanauti gero gėrimo taurę, kasdien negers spirituoto vyno. Negalime tam verslui sakyti - jūs esate tautos girdytojai! Kaip galime uždrausti lietuviško alaus daryklas, kas yra nacionalinis paveldas?
- Ko jūs pasigendate sprendžiant tą problemą? Ar teisingai čia sudėlioti prioritetai?
- Turėčiau pastabų. Kodėl, sukylant prieš lauko kavines, kuriose nei mes, nei svečiai neprisigeria, nekalbama apie spirituoto vyno, alaus bambalių draudimus? Kodėl pagaliau, iškelta tik alkoholio vartojimo problema? O narkotikai? Jie yra sudėtinė, dar baisesnė, turinti skaudžių pasekmių visam gyvenimui, problema. Visa sostinė negali susitvarkyti su čigonų taboru, kur platinami narkotikai. Taksistai veža jaunus žmones pirkti narkotikų - galima sakyti, į mirtį. Man keista, kad narkotikų problema vėl palikta nuošalėje, kaip ir kiti svaiginimosi būdai baruose, klubuose.
Todėl kyla klausimas - ar ši alkoholio vartojimo ribojimo politika yra tik viena akcija, jei į svaiginimosi problemą atsakingai nežiūrima iš esmės?
Todėl, jei nėra turinio, draudimai gerti nei nuo 20 metų, nei nuo 30 metų amžiui nebus riba.
Reikia pulti ne tik drausti, suaugusiam žmogui, o ugdyti jo atsakomybę.
Atkreipti dėmesį, kad mes patys skatiname alkoholio vartojimą jau nuo vaikystės. Niekas nekalba apie "vaikiško šampano", apklijuoto Tomo Džerio paveiksliukais, pardavimą. Vaikai savo gimtadienius švenčia iššaudami kamščius ir susidaužydami. Kodėl politikai apie tai nekalba? Nežinau. Aš už tai, kad kuo greičiau būtų panaikinta "vaikiško" alkoholio imitacija.
- Jūs pats esate blaivininkas?
- Nesu abstinentas, kai noriu, draugų kompanijoje išgeriu alaus, mano mėgiamas gėrimas yra džinas su toniku. Ne problema man parduotuvėje nusipirkti butelį vyno.
Nors esu gavęs M.Valančiaus blaivybės sąjūdžio apdovanojimą.
- Bažnyčia taip pat siūlo vyno.
- Taip yra 12 lašų arba valgomas šaukštas. Jei mes visi po tiek išmoktume gerti, problemos nebūtų.
- Ne paslaptis, kad ne vienas dvasininkas taip pat piktnaudžiauja alkoholiu, neretos savižudybės tarp tų, kurie privalo suteikti žmogui stiprybės. Kodėl?
- Šiandieninė aplinka veikia kiekvieną žmogų. Esame neramūs, sudirgę. Progreso žmogus yra ir nuovargio žmogus, kuris ieško būdų kaip atsipalaiduoti.
Kunigas negali pavargti tarnauti žmonėms. Bet kasdien sutinki skaudžius likimus, turi padėti. Tai didžiulis krūvis. Nuolatinė stresinė situacija. Kiek reikia turėtų jėgų, kad šeimai padėtum išgyventi, pavyzdžiui, jos vaiko savižudybę. Ne kartą man yra tekę po kelias valandas prakalbėti su pasirengusiais nusižudyti, kol prikalbini to nedaryti. Po visko jautiesi kaip išgręžtas skuduras.
- Kaip atsipalaiduojate jūs? Išgeriate namie taurelę?
- Ne. Atsipalaiduoju skaitydamas. Kokį pusvalandį išvis nieko neveikiu. Turiu susirinkti vėl save kaip žmogų. Esu sau pasakęs - į namus turiu grįžti tik aš, Ričardas.
Tiesa, kad dvasininkai taip pat susiduria su alkoholizmo problema. Jie siunčiami gydytis į užsienio dvasininkų klinikas, Lietuvoje tokių nėra. Čia yra tik dvasininkų anoniminių alkoholikų klubas. Visa tai, kuo gyvena visuomenė, nesvetima ir kunigui, mes nesame apsaugoti.
Kiekvieno kunigo tragedija skaudi. Paprastai dvasininkas linkęs užsisklęsti, slėpti, nepasakoti, savo problemos nepripažinti. Jis neturi ir šeimos, nesulauks pagalbos. Gal ir nenorima tuo tikėti, bet dvasininkų bendruomenė yra lyg vieni kitiems padedanti šeima, vyskupas visada padės ieškoti išeities.
- Ar jūsų šeimoje nebuvo alkoholizmo problemos? Augote Šnipiškėse, Kalvarijų rajone, ne itin prestižinė aplinka...
- Gyvenome penkių žmonių šeima viename kambarėlyje. Bet vaikystė buvo šviesi. Pilnas kiemas draugų, jaukios erdvės žaidimams.
Tėtis buvo tekintojas gamykloje. Būdavo išgėrimų, neslėpsiu. Bet jis buvo labai atsakingas šeimos žmogus, tiesiog sekiodavo mums, vaikams, iš paskos.
Kadangi aš dažnai sirgdavau, mama pasirinko dieną būti namie su vaikais, o vakare išeidavo valyti restoranų. Plauti prisigėrusių vėmalus... Taip 18 metų. Palaidojau ją 50-metę, suvargusią nuo sunkaus darbo... Tad turiu tam tikrą nuostatą dėl girtuokliavimo.
- Palieskime dar vieną problemą. Daugiausiai itin žiaurių nusikaltimų šiandien padaro ne senieji kalėjimų vilkai, o jauni žmonės. Kodėl, atgavę Nepriklausomybę, užsiauginome jaunų žudikų kartą?
- Manau, kad priežastis yra pažeistas tėvų ir vaikų santykis, supykdytos kartos. Mes, jauni, esame bauginami, kad senoji karta mums kilpa ant kaklo, reiks mokėti jiems pensijas. Nebėra nei pagarbos, nei autoritetų.
Kitas dalykas - suklydome, kai auklėjimą pavertėme informacija. Nes auklėjimui nebėra laiko.
Net sovietmečiu buvo tvirti šeimos santykiai, gyvas vertybių lobynas, atėjęs dar iš prieškario Lietuvos, mūsų senelių ir prosenelių.
Dabar mūsų tėvai priversti daug dirbti, didžiulis spaudimas būti "super" tėvais ir turėti "super" vaikus. Niekas nebenori tiesiog gerų vaikų. Vaikus augina auklės, bet ar jos papasakos apie šeimos tradicijas, geneologinį medį? Jo jungtis nutraukiama.
Man pasakojo, kad vieno pirmokėlio tėvai mokyklos virtuvėje nuolat kibo, kontroliavo šaldytų produktų galiojimo laiką. Bet kai virėjos iškepė blynų, tas vaikas sėdėjo ir nevalgė. Kodėl? "O kas yra tas daiktas?", - paklausė.
Įsivaizduokit, mama niekada vaikui nebuvo iškepusi blynų! Augintas šaldytais produktais.
Todėl norėčiau patentuoti tradiciją, kad per Mamos dieną jos vaikams keptų blynų!
Trečias dalykas - jaunimui atsivėrė didžiulė pasiūla, kalbama apie laisvą pasirinkimą. Bet nekalbama apie atsakingą laisvą pasirinkimą. Ar tai, ką aš pasirenku, naudinga man ne tik šiandien, bet bus naudinga ir ateityje?
Nepamirškime ir laisvai matomo, kartais net propaguojamo smurto viešoje erdvėje, televizijoje, kine. Neįmanoma uždrausti net smurtinės vaikiškos animacijos, nes, kaip man yra pareiškę tam tikri asmenys, tai yra geras verslas. Tai atsakingos, solidarios, brandžios visuomenės neformavimo vaisiai.
Ir tai aš vertinu kaip didžiulį mūsų pralaimėjimą po Nepriklausomybės atkūrimo.
